Globos namų gyventoja pasijuto apgauta

1 straipsnio 1 nuotr.06-17

 

Gedimino Nemunaičio nuotr. Na­me­ly­je ir ša­lia jo – daug įvai­raus šlamš­to.


 

74 me­tų Ele­na Va­rei­ky­tė į re­dak­ci­ją pa­si­guos­ti at­va­žia­vo iš Del­tu­vos se­ne­lių na­mų. Mo­te­ris ten gy­ve­na pus­me­tį, ta­čiau ma­no, kad ši vie­ta ne jai. Esą šie na­mai – ne se­ne­lių, o pro­se­ne­lių, be to, į juos pa­te­ko ne sa­va va­lia – įkal­bė­ta. Di­džiau­sia kal­ti­nin­ke, kad at­si­dū­rė to­kio­je vie­to­je, va­di­na bu­vu­sią Sei­mo na­rio pa­dė­jė­ją.

Ele­na Va­rei­ky­tė pa­sa­ko­jo, kad jos gy­ve­ni­mas taip jau su­si­klos­tė – sa­vų na­mų ne­už­gy­ve­no. Nie­ka­da to ir ne­sie­kė. So­viet­me­čiu ke­lias­de­šimt me­tų pra­dir­bo vie­no­je vie­to­je – „Vie­ny­bės“ ga­myk­lo­je. Gau­da­vo ge­rą at­ly­gi­ni­mą, atos­to­gau­da­vo Pa­lan­go­je, tu­rė­jo val­diš­ką būs­tą ir apie nie­ką dau­giau ne­gal­vo­jo. Ta­čiau pa­si­kei­tė val­džia, at­ėjo se­nat­vė ir pra­si­dė­jo bė­dos.

Ke­lio­li­ka me­tų mo­te­ris gy­ve­no vals­ty­bės duo­ta­me dau­gia­bu­čia­me me­di­nia­me na­me Kau­no gat­vė­je. Sa­ko, kad jai ten bu­vo ge­rai. Tie­sa, kai­my­nams taip ne­at­ro­dė. Mo­te­ris mė­go kaup­ti daik­tus ir pri­kau­pė jų di­džiu­lius kie­kius. Kar­tą bu­te net ki­lo gais­ras ir kai­my­nai dėl to la­bai iš­si­gan­do. Tie­sa, pa­ti mo­te­ris to ne­pri­si­me­na. Apie tai pri­me­na mū­sų re­dak­ci­jos ar­chy­vai…

Ne­tru­kus po gais­ro E. Va­rei­ky­tė iš­si­kraus­tė ir įsi­kū­rė dau­ge­liui uk­mer­giš­kių la­bai ge­rai ži­no­ma­me na­me­ly­je. Tas na­me­lis pri­sig­lau­dęs prie Uk­mer­gės pi­lia­kal­nio nuo Šven­to­sios pu­sės. Toks ap­šiu­ręs vi­siš­kas vargšiukas, lyg ša­šas pri­li­pęs prie kal­no sie­nos.

Gy­ve­no ne­le­ga­liai

Gre­ti­ma pi­lia­kal­nio E. Va­rei­ky­tė pra­lei­do apie de­šimt­me­tį. Ta­čiau gy­ve­no vi­siš­kai ne­le­ga­liai. Da­bar mo­te­riai at­ro­do, jog tai, kad tu­rė­jo pa­sta­to na­mų kny­gą, lei­džia teig­ti, jog ji bu­vo to na­me­lio šei­mi­nin­kė. De­ja, taip nė­ra. Na­mų kny­ga tė­ra pa­lik­tas nie­kam ne­be­rei­ka­lin­go tu­rto do­ku­men­tas.

Kaip be­si­do­mint šia is­to­ri­ja pa­aiš­ki­no sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tai, mi­nė­ta­s na­me­lis jau ke­lio­li­ka me­tų be­šei­mi­nin­kis. Šei­mi­nin­kai se­niai mi­rė ir nie­kam jo ne­pa­li­ko. Juo la­biau – Ele­nai Va­rei­ky­tei.

Kai bu­vo ren­gia­mas pi­lia­kal­nio pa­pė­dės re­no­va­ci­jos pla­nas, net pla­nuo­ta tą na­me­lį nu­griau­ti. Bet nu­tar­ta – kol kas ne­ga­li­ma. Rei­kia prieš tai su­tvar­ky­ti krū­vas to­kiam veiks­mui at­lik­ti rei­ka­lin­gų do­ku­men­tų.

Tur­to – iki ke­lių

Kad na­me­ly­je daug me­tų gy­ve­no ne­le­ga­lė, sve­ti­mą būs­tą oku­pa­vu­si skvo­te­rė, nie­kam iš Uk­mer­gės val­di­nin­kų la­bai ne­rū­pė­jo… Svar­biau­sia, kad žmo­gus tu­rė­jo sto­gą virš gal­vos.

Ele­na pa­sa­ko­jo ma­niu­si pi­lia­kal­nio pa­pė­dė­je nu­gy­ven­ti iki sa­vo gy­ve­ni­mo ga­lo. Ta­čiau pa­si­li­go­jo, ne­pa­jė­gė at­si­neš­ti van­dens, mal­kų ir pra­dė­jo ieš­ko­ti pa­to­ges­nės pa­sto­gės. Be­je, sa­vo po­mė­gio kaup­ti daik­tus mo­te­ris nie­kad neat­si­kra­tė. Na­me­ly­je ir ša­lia jo – daug įvai­raus šlamš­to. Tie, kas bu­vo įė­ję vi­dun, ti­ki­na, kad ten šlamš­to – maž­daug iki ke­lių…

Pra­šė pa­gal­bos

Žmo­gus, pas ku­rį pa­gal­bos nu­ė­jo pra­šy­ti Ele­na, – tuo­me­ti­nė Sei­mo na­rio a. a. Ju­liaus Ve­sel­kos pa­dė­jė­ja Ni­jo­lė Ka­se­lie­nė.

Pen­si­nin­kė sa­ko ėju­si pas ją pa­gal­bos „pa­gal par­ti­nę pa­žin­tį“. Pa­pra­šė su­ras­ti tin­ka­mes­nę se­nam žmo­gui pa­sto­gę. Ta­čiau Sei­mo na­rio pa­dė­jė­ja ją esą ap­ga­vo. Pa­ė­mė sau­go­ti auk­si­nius pa­puo­ša­lus ir jų ne­ati­duo­da. Be to, pra­dai­gi­no na­me­ly­je bu­vu­sius įvai­rius ge­rus daik­tus. O ga­liau­siai ap­gau­le įvi­lio­jo į se­ne­lių na­mus.

„Nie­ko da­bar ne­tu­riu – net sa­vo šaukš­to. Te­gul Ni­jo­lė ati­duo­da ma­no daik­tus ir žie­dus. Kam jie jai rei­ka­lin­gi. Vi­są gy­ve­ni­mą keik­siu taip ma­ne api­plė­šu­sį žmo­gų“, – py­ko mo­te­ris. Gy­ve­ni­mas se­ne­lių na­muo­se, pa­sa­ko­jo, jai la­bai slo­gus. „Čia ma­no me­tų žmo­nių nė­ra – vie­ni pro­se­ne­liai“, – pa­sa­ko­jo ji. Pra­tu­si tu­rė­ti daug daik­tų, da­bar ne­tu­ri nie­ko, o vie­nu kam­ba­riu pri­vers­ta da­lin­tis su dar tri­mis gar­baus am­žiaus se­no­lė­mis.

Ne­dė­kin­gas žmo­gus

Api­plė­ši­mu ap­kal­tin­ta Ni­jo­lė Ka­se­lie­nė sa­kė la­bai ap­gai­les­tau­jan­ti, kad su­si­dė­jo su to­kiu ne­dė­kin­gu žmo­gumi. Juk vi­saip sten­gė­si jai pa­dė­ti. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad E. Va­rei­ky­tės skun­do dėl pras­tų gy­ve­ni­mo są­ly­gų su­lau­kė dirb­da­ma Sei­mo na­rio pa­dė­jė­ja. „La­bai pa­gai­lo jos, no­rė­jau jai pa­dė­ti“, – bet ko­kius ry­šius su par­ti­jo­mis at­me­ta N. Ka­se­lie­nė.

1 straipsnio 2 nuotr.06-17

74 metų Elena Vareikytė jaučiasi apgauta.


 

Sa­ko puo­lu­si pa­gal­bon sta­čia gal­va: nu­si­ve­dė nau­ją­ja glo­bo­ti­nę pas ra­jo­no va­do­vus, kar­tu svars­tė, kur ją ap­gy­ven­din­ti. Nu­va­žia­vo į Tau­jė­nus, kur siū­lė ap­si­gy­ven­ti ben­dra­bu­ty­je. Glo­bo­ti­nė ne­su­ti­ko. Ta­da siū­lė bu­te­lį Kau­no gat­vė­je. Tas pa­si­ro­dė per aukš­tai – vir­šu­ti­nia­me aukš­te.

Ga­liau­siai sa­vai­tę pri­glau­dė E. Va­rei­ky­tę sa­vo na­muo­se. Ši esą at­si­ne­šė sa­vo tur­tą – ke­lis žie­de­lius ir aus­ka­riu­kus – pra­šė juos pa­sau­go­ti. Be to, at­si­kraus­tė ir su sa­vo šu­ni­mis. Te­ko šer­ti ir prie na­me­lio pa­lik­tus glo­bo­ti­nės ka­ti­nus.

Pa­čios N. Ka­se­lie­nės su­tuok­ti­nis kaip tik tą sa­vai­tę bu­vo iš­va­žia­vęs. Kai grį­žo, pa­sa­kė, kad čia ne prie­glau­da, ir pa­pra­šė vieš­nią iš­kraus­ty­ti.

Ta­čiau tuo­me­ti­nės Sei­mo na­rio pa­dė­jė­jos no­ras bū­ti gel­bė­to­ja nie­kur ne­din­go. Ji ti­ki­na sa­vo glo­bo­ti­nei su­ra­du­si nuo­mo­ja­mą būs­tą. Ta­čiau ši po­rą mė­ne­sių už jį ne­mo­kė­jo ir bu­vo iš­va­ry­ta. Tuo me­tu N. Ka­se­lie­nė iš­rū­pi­no E. Va­rei­ky­tei val­diš­ką pa­sto­gę – vie­tą Del­tu­vos Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čios se­ne­lių na­muo­se. Pri­pa­žįs­ta, kad rū­pes­čių bū­ta la­bai daug – krū­vos įvai­rių do­ku­men­tų. Ta­čiau ga­liau­siai tiks­las bu­vo pa­siek­tas. Ma­nė, kad pa­da­rė žmo­gui ge­ra.

„Ne­se­niai pa­ti su­ži­no­jau, kad E. Va­rei­ky­tė kal­ti­na ma­ne tur­to va­gys­te. Tik­rai gu­li pas ma­ne tie jos žie­de­liai. Pra­šė pa­sau­go­ti ir pa­li­ko. Te­gul pa­si­i­ma, nes ne­ži­nau, ką su jais da­ry­ti“, – ti­ki­no N. Ka­se­lie­nė.

Ne­nei­gė – jai la­bai skau­du, kad pa­dė­jo žmo­gui, o li­ko kal­ta ir ap­kal­ti­nta. Pri­pa­žįs­ta – ne vie­nas ra­gi­no ne­su­si­dė­ti ir šir­dies ne­da­lin­ti…

Pir­mas toks at­ve­jis

Del­tu­vos se­ne­lių na­mų va­do­vas Sau­lius Vens­kaus­kas pri­pa­ži­no, kad yra žmo­nių, ku­rie sun­kiai su­si­tai­ko su gy­ve­ni­mu val­diš­kuo­se na­muo­se. Juk kiek­vie­nas gar­baus am­žiaus šių na­mų gy­ven­to­jas at­ei­na iš sa­vo ap­lin­kos, sa­vo šei­mos, na­mų, ku­riuo­se gal nu­gy­ve­no vi­są gy­ve­ni­mą… At­ei­na su sa­vo po­mė­giais ir gy­ve­ni­mo sam­pra­ta.

Ta­čiau pa­pras­tai po sa­vai­tės ki­tos su nau­ja ap­lin­ka, pa­sak di­rek­to­riaus, žmo­nės su­si­tai­ko, ap­si­pran­ta. „O ši­tas at­ve­jis pir­mas, kai mo­te­ris nie­kaip ne­no­ri pri­tap­ti“, – ap­gai­les­ta­vo S. Vens­kaus­kas. Jis pri­pa­ži­no, kad tarp 35 Del­tu­vos se­ne­lių na­mų gy­ven­to­jų 74 me­tų E. Va­rei­ky­tė – pa­ti jau­niau­sia ir svei­kiau­sia.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *