Gedimino Nemunaičio nuotr. Namelyje ir šalia jo – daug įvairaus šlamšto.
74 metų Elena Vareikytė į redakciją pasiguosti atvažiavo iš Deltuvos senelių namų. Moteris ten gyvena pusmetį, tačiau mano, kad ši vieta ne jai. Esą šie namai – ne senelių, o prosenelių, be to, į juos pateko ne sava valia – įkalbėta. Didžiausia kaltininke, kad atsidūrė tokioje vietoje, vadina buvusią Seimo nario padėjėją.
Elena Vareikytė pasakojo, kad jos gyvenimas taip jau susiklostė – savų namų neužgyveno. Niekada to ir nesiekė. Sovietmečiu keliasdešimt metų pradirbo vienoje vietoje – „Vienybės“ gamykloje. Gaudavo gerą atlyginimą, atostogaudavo Palangoje, turėjo valdišką būstą ir apie nieką daugiau negalvojo. Tačiau pasikeitė valdžia, atėjo senatvė ir prasidėjo bėdos.
Keliolika metų moteris gyveno valstybės duotame daugiabučiame mediniame name Kauno gatvėje. Sako, kad jai ten buvo gerai. Tiesa, kaimynams taip neatrodė. Moteris mėgo kaupti daiktus ir prikaupė jų didžiulius kiekius. Kartą bute net kilo gaisras ir kaimynai dėl to labai išsigando. Tiesa, pati moteris to neprisimena. Apie tai primena mūsų redakcijos archyvai…
Netrukus po gaisro E. Vareikytė išsikraustė ir įsikūrė daugeliui ukmergiškių labai gerai žinomame namelyje. Tas namelis prisiglaudęs prie Ukmergės piliakalnio nuo Šventosios pusės. Toks apšiuręs visiškas vargšiukas, lyg šašas prilipęs prie kalno sienos.
Gyveno nelegaliai
Gretima piliakalnio E. Vareikytė praleido apie dešimtmetį. Tačiau gyveno visiškai nelegaliai. Dabar moteriai atrodo, jog tai, kad turėjo pastato namų knygą, leidžia teigti, jog ji buvo to namelio šeimininkė. Deja, taip nėra. Namų knyga tėra paliktas niekam nebereikalingo turto dokumentas.
Kaip besidomint šia istorija paaiškino savivaldybės specialistai, minėtas namelis jau keliolika metų bešeimininkis. Šeimininkai seniai mirė ir niekam jo nepaliko. Juo labiau – Elenai Vareikytei.
Kai buvo rengiamas piliakalnio papėdės renovacijos planas, net planuota tą namelį nugriauti. Bet nutarta – kol kas negalima. Reikia prieš tai sutvarkyti krūvas tokiam veiksmui atlikti reikalingų dokumentų.
Turto – iki kelių
Kad namelyje daug metų gyveno nelegalė, svetimą būstą okupavusi skvoterė, niekam iš Ukmergės valdininkų labai nerūpėjo… Svarbiausia, kad žmogus turėjo stogą virš galvos.
Elena pasakojo maniusi piliakalnio papėdėje nugyventi iki savo gyvenimo galo. Tačiau pasiligojo, nepajėgė atsinešti vandens, malkų ir pradėjo ieškoti patogesnės pastogės. Beje, savo pomėgio kaupti daiktus moteris niekad neatsikratė. Namelyje ir šalia jo – daug įvairaus šlamšto. Tie, kas buvo įėję vidun, tikina, kad ten šlamšto – maždaug iki kelių…
Prašė pagalbos
Žmogus, pas kurį pagalbos nuėjo prašyti Elena, – tuometinė Seimo nario a. a. Juliaus Veselkos padėjėja Nijolė Kaselienė.
Pensininkė sako ėjusi pas ją pagalbos „pagal partinę pažintį“. Paprašė surasti tinkamesnę senam žmogui pastogę. Tačiau Seimo nario padėjėja ją esą apgavo. Paėmė saugoti auksinius papuošalus ir jų neatiduoda. Be to, pradaigino namelyje buvusius įvairius gerus daiktus. O galiausiai apgaule įviliojo į senelių namus.
„Nieko dabar neturiu – net savo šaukšto. Tegul Nijolė atiduoda mano daiktus ir žiedus. Kam jie jai reikalingi. Visą gyvenimą keiksiu taip mane apiplėšusį žmogų“, – pyko moteris. Gyvenimas senelių namuose, pasakojo, jai labai slogus. „Čia mano metų žmonių nėra – vieni proseneliai“, – pasakojo ji. Pratusi turėti daug daiktų, dabar neturi nieko, o vienu kambariu priversta dalintis su dar trimis garbaus amžiaus senolėmis.
Nedėkingas žmogus
Apiplėšimu apkaltinta Nijolė Kaselienė sakė labai apgailestaujanti, kad susidėjo su tokiu nedėkingu žmogumi. Juk visaip stengėsi jai padėti. Moteris pasakojo, kad E. Vareikytės skundo dėl prastų gyvenimo sąlygų sulaukė dirbdama Seimo nario padėjėja. „Labai pagailo jos, norėjau jai padėti“, – bet kokius ryšius su partijomis atmeta N. Kaselienė.
74 metų Elena Vareikytė jaučiasi apgauta.
Sako puolusi pagalbon stačia galva: nusivedė naująja globotinę pas rajono vadovus, kartu svarstė, kur ją apgyvendinti. Nuvažiavo į Taujėnus, kur siūlė apsigyventi bendrabutyje. Globotinė nesutiko. Tada siūlė butelį Kauno gatvėje. Tas pasirodė per aukštai – viršutiniame aukšte.
Galiausiai savaitę priglaudė E. Vareikytę savo namuose. Ši esą atsinešė savo turtą – kelis žiedelius ir auskariukus – prašė juos pasaugoti. Be to, atsikraustė ir su savo šunimis. Teko šerti ir prie namelio paliktus globotinės katinus.
Pačios N. Kaselienės sutuoktinis kaip tik tą savaitę buvo išvažiavęs. Kai grįžo, pasakė, kad čia ne prieglauda, ir paprašė viešnią iškraustyti.
Tačiau tuometinės Seimo nario padėjėjos noras būti gelbėtoja niekur nedingo. Ji tikina savo globotinei suradusi nuomojamą būstą. Tačiau ši porą mėnesių už jį nemokėjo ir buvo išvaryta. Tuo metu N. Kaselienė išrūpino E. Vareikytei valdišką pastogę – vietą Deltuvos Švč. Trejybės bažnyčios senelių namuose. Pripažįsta, kad rūpesčių būta labai daug – krūvos įvairių dokumentų. Tačiau galiausiai tikslas buvo pasiektas. Manė, kad padarė žmogui gera.
„Neseniai pati sužinojau, kad E. Vareikytė kaltina mane turto vagyste. Tikrai guli pas mane tie jos žiedeliai. Prašė pasaugoti ir paliko. Tegul pasiima, nes nežinau, ką su jais daryti“, – tikino N. Kaselienė.
Neneigė – jai labai skaudu, kad padėjo žmogui, o liko kalta ir apkaltinta. Pripažįsta – ne vienas ragino nesusidėti ir širdies nedalinti…
Pirmas toks atvejis
Deltuvos senelių namų vadovas Saulius Venskauskas pripažino, kad yra žmonių, kurie sunkiai susitaiko su gyvenimu valdiškuose namuose. Juk kiekvienas garbaus amžiaus šių namų gyventojas ateina iš savo aplinkos, savo šeimos, namų, kuriuose gal nugyveno visą gyvenimą… Ateina su savo pomėgiais ir gyvenimo samprata.
Tačiau paprastai po savaitės kitos su nauja aplinka, pasak direktoriaus, žmonės susitaiko, apsipranta. „O šitas atvejis pirmas, kai moteris niekaip nenori pritapti“, – apgailestavo S. Venskauskas. Jis pripažino, kad tarp 35 Deltuvos senelių namų gyventojų 74 metų E. Vareikytė – pati jauniausia ir sveikiausia.
Autorė: Vilma NEMUNAITIENĖ