Senovėje gintaras buvo ypač vertinamas. Buvo manoma, kad beveik nėra tokių ligų, kurių šis akmuo neišgydytų. Jis gydo trumparegystę, širdies ligas, anginą, stabdo vėmimą, varo akmenis iš kepenų, inkstų ir palengvina šlapinimąsi.
Jolita ŽURAUSKIENĖ
Martynas Liuteris nuolat kišenėje nešiojosi gintaro gabalėlį, kad neatsirastų akmenų kepenyse. Gintaras stiprindavo pilvo organus, o išgerti su vandeniu gintaro milteliai gydė skrandžio ligas. Sutrintas su rausvu aliejumi arba medumi padėdavo gydyti akių ir ausų ligas bei įtrūkimus kojose.
Senovėje gintaras buvo ypač vertinamas. Buvo manoma, kad beveik nėra tokių ligų, kurių šis akmuo neišgydytų. Jis gydo trumparegystę, širdies ligas, anginą, stabdo vėmimą, varo akmenis iš kepenų, inkstų ir palengvina šlapinimąsi.
Jolita ŽURAUSKIENĖ
Gintaras pradėtas naudoti labai seniai. Paprasti vėriniai ir apyrankės baltų šeimose buvo perduodami palikuonims iš kartos į kartą kaip didžiulė vertybė. Nuo Baltijos pakrančių šis lietuviškas auksas nukeliaudavo į Romos imperiją, Artimuosius Rytus ir tolimąją Kiniją bei Japoniją.
Gintarui buvo priskiriama gydomoji galia, todėl antikos laikais jis, o ypač gintaro rūgštis, buvo naudojama farmakologijoje. Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, todėl gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas. Yra ne vienas aprašymas, kad medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys būdavo skiriamas skydliaukės ligomis sergantiems pacientams.
Kadangi degdamas gintaras skleidžia malonų kvapą, jį jau mūsų protėviai naudojo gamindami kvepiančiuosius mišinius. Bažnyčiose gintarą kartu su kvapiosiomis medžiagomis naudojo ir smilkalams. Padedantis susikaupti degančio gintaro kvapas išgrynindavo aplinką ne vien tik bažnyčiose. Juo aprūkydavo ir patalpas, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu oras būdavo dezinfekuojamas, sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis kitiems.
Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus – trinti skaudamas kūno vietas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir carinėje Rusijoje buvo populiarios gintaro užpiltinės, padedančios nuo daugelio ligų bei stiprinančios kūną. Norint paruošti tokią tinktūrą, gintaro gabaliukai būdavo sumetami į tamsaus stiklo butelį, užpilami degtine ir laikomi šiltai keletą savaičių.
Dabar, kai kosmetologija ir medicina grįžta prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurias dovanojo pati gamta, didėja ir gintaro populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje. Rusijoje, Lenkijoje veikia gydomosios ir kosmetikos gamybos linijos, kur preparatams gaminti naudojamas ir gintaras.
Baltarusių minerologas Albertas Bogdasarovas nepoliruotus gintaro vėrinius rekomenduoja naudoti gydant žmones, ypač vaikus su pažeista skydliaukės funkcija, nukentėjusius per Černobylio katastrofą.
Ukmergės sveikuolių klubo pirmininkė Nijolė Kaselienė sako, jog iki mūsų dienų yra išlikę to meto patarimai, susiję su gintaro galiomis. Sakoma, kad gintaro karolius privalo nešioti auklės, saugojančios vaikus, kad apsaugotų save ir mažylius nuo užkrečiamų ligų. Norint palengvinti vaikams dantų dygimą, reikia duoti pakramtyti gintaro karolius, žinoma, atsargiai, stebint, kad vaikas jų neprarytų ir nepaspringtų.
Gydant skaudančią ausį, reikia ją pasmilkyti gintaru. Gintaras deginamas, jo leidžiamas dūmas pasiekia ausį ir dar giliau – jos vidų. Seniau daug kas tikėdavo, kad gintarinis rožančius gelbsti nuo piktų dvasių ir netyrų minčių.
Neseniai pajūryje vykusioje sveikuolių stovykloje N. Kaselienė visus įtrynė gintaro pudros milteliais ir jūros druska, vėliau pakvietė pasikaitinti karštoje pirtyje. Anot jos, gintarinė pudra nuo odos paviršiaus nuvalo nešvarumus ir pašalina negyvas ląsteles, padeda atkurti odos elastingumą, atspalvį, ją atjaunina, nublukindama pigmentines dėmes. Gintaro pudra gerai išvalo jaunatviškus inkštirus bei stiprina plaukus.