Geriausias poilsis ūkininkui – savuos laukuos

Va­sa­ra daug kam aso­ci­juo­ja­si su atos­to­gom, bet tik­rai ne ūki­nin­kams. Ta­čiau Ly­duo­kių se­niū­ni­jo­je ūki­nin­kau­jan­tis Au­ri­mas Ge­nys di­dį­jį dar­by­me­tį šiuo lai­ku va­di­na dar ir ma­lo­nu­mu.

 „Nors va­sa­ros par­duo­tos, dar­bų re­zul­ta­tai vis­ką at­per­ka“, – sa­ko vy­ras, juos da­bar de­ri­nan­tis dar ir su ma­lo­niais šei­mos rū­pes­čiais.

Juo­dau­sių kai­me įsi­kū­ręs 32 me­tų Au­ri­mas – jau­na­sis ūki­nin­kas, čia au­gi­nan­tis ja­vus. Tu­ri 425 hek­ta­rų ūkį, ku­rio dau­giau nei 300 ha – nuo­sa­va že­mė. Pa­grin­di­nės jo au­gi­na­mos kul­tū­ros – ru­giai, kmy­nai, pa­ša­ri­niai mo­tie­ju­kai.

Sa­vo ūkį Au­ri­mas pa­sa­ko­ja įkū­ręs 2007-ai­siais, nuo 2010 me­tų jis – eko­lo­gi­nis. Šyp­so­si – jei ne tė­tis Va­len­ti­nas, gal­būt vis­kas jo gy­ve­ni­me ir ki­taip bū­tų pa­si­su­kę. Mat nuo jau­nys­tės tė­čiui pa­dė­da­vęs, dirb­da­vęs kar­tu, ir ko­kia nors ki­to­kia veik­la jam taip ir ne­pri­li­pu­si.

„Bu­vo vis­ko: ir ki­to­kių dar­bų no­rė­jos, ir pa­šėl­ti rei­kė­jo. Pra­si­dė­jus už­sie­nio bu­mui, drau­gai, ku­rie pa­tys iš­si­laks­tė, iš­vyk­ti ra­gi­no… Bet taip ir li­kau prie že­me­lės – ji da­bar yra ma­no pa­grin­di­nis dar­bas“, – sa­ko jau­na­sis ūki­nin­kas. Ir čia pat nuo­šir­džiai pri­si­pa­žįs­ta: „Tė­tis – ir pir­ma­sis ma­no mo­ky­to­jas, ir pats di­džiau­sias pa­ta­rė­jas bei pa­gal­bi­nin­kas.“

Ne ma­žiau svar­būs ma­mos Ro­mos, taip pat ūki­nin­kės, pa­ta­ri­mai. „Mū­sų šei­moj – vi­si ūki­nin­kai, tik žmo­na – ne“, – šyp­sos su žmo­na Aud­ra, is­to­ri­jos ma­gist­re, pus­an­trų duk­rą Au­gus­tę ir vos ke­lių mė­ne­sių sū­nų Ar­man­dą au­gi­nan­tis A. Ge­nys.

Ūky­je jam pa­de­da trys dar­buo­to­jai. Jais, anot pa­šne­ko­vo, – pui­kiais vy­rais, pa­ti­ki­mais žmo­nė­mis, – itin džiau­gia­si. Mat ge­rų dar­buo­to­jų, ne­sle­pi­ąs, da­bar ne taip ir leng­va ras­ti.

Tie­kia į Vo­kie­ti­ją

Ūki­nin­kas pa­sa­ko­ja ben­dra­dar­biau­jan­tis su Pa­ne­vė­žio ra­jo­ne, Vel­žy­je, įsi­kū­ru­sia UAB „Ag­ro­lit­pa“, ki­to­mis įmo­nė­mis. Ta­čiau di­džio­ji jo ūky­je už­au­gi­na­mos pro­duk­ci­jos da­lis – per 200 to­nų ru­gių, apie 40 to­nų kmy­nų – iš­ke­liau­jan­ti į Vo­kie­ti­ją. „Lie­tu­vo­je su eko­lo­giš­ka pro­duk­ci­ja su­dė­tin­ga: už­au­gin­ti ne taip ir leng­va, bet kai­nos nė­ra, o juk ir ne­ma­žus kre­di­tus rei­kia ati­duo­ti, – sa­ko jis. – Eko­lo­gi­niam ūky sun­kiau su že­mės dir­bi­mu, che­mi­jos ne­ga­li nau­do­ti, der­lius ma­žes­nis nei che­mi­zuo­tam ūky. Be to, dau­giau ne­la­bai ir iš­pe­ši mū­sų re­gio­ne.“

Var­di­ja kul­tū­rų kai­nas rin­ko­je li­tais. Kmy­nų – apie 6–7 už ki­log­ra­mą, mo­tie­ju­kų – apie 6. Už to­ną ru­gių vo­kie­čiai mo­kan­tys 550 li­tų, ta­čiau tiek, anot pa­šne­ko­vo, – ma­žo­ka.

„O ir nuo li­gų eko­lo­gi­niuo­se ūkiuo­se ne­pa­bėg­si. Ten­ka suk­ti gal­vą, kaip ko­vo­ti su ru­gius pa­žei­džian­čia skal­se, į kmy­nus kan­dys iš ki­tų au­ga­lė­lių at­ke­liau­ja…“ – pa­sa­ko­ja Au­ri­mas.

Tie­sa, šias pro­ble­mas ki­taip, anot jo, iš­spren­džian­tys per­par­da­vė­jai. „Tu­ri su­si­pir­kę va­lo­mą­sias – iš­va­lo ir iš­si­ve­ža. Tik vėl – dėl eko­lo­giš­ku­mo ir to, ką ra­šo ant pa­kuo­čių apie eko­lo­giš­ką pro­duk­tą… Juk vil­ki­kai iš­ve­ža vis­ką, grū­dai pi­la­mi vi­si kar­tu, mū­sų eko­lo­giš­ką pro­duk­ci­ją mai­šo su che­mi­zuo­ta“, – ap­gai­les­tau­ja ūki­nin­kas.

Ne­žiū­ri pro pirš­tus  

Ti­ki­na pats sa­vo re­a­li­zuo­ja­mas kul­tū­ras ty­ri­mais tik­ri­nan­tis kas­met: „Man la­bai svar­būs eko­lo­gi­jai tai­ko­mi rei­ka­la­vi­mai. Tuo la­biau, kad ir pir­kė­jų už­sie­ny­je at­si­ran­da vis nau­jų. Nak­ti­mis tik­rai mie­gu ge­rai dėl sa­vo pro­duk­ci­jos eko­lo­giš­ku­mo.“

Pa­si­da­li­ja ir pa­tir­tim, ly­gin­da­mas rin­kos ga­li­my­bes pas mus ir sve­tur. „Pa­vyz­džiui, Vo­kie­ti­jo­je, An­gli­jo­je ki­taip žiū­ri­ma į pa­tį ūki­nin­ką. Kol ne­su­var­to­ja sa­vuo­se re­gio­nuo­se už­au­gin­tos pro­duk­ci­jos, tol sve­ti­mų jie ne­įsi­lei­džia“, – pa­ste­bi Au­ri­mas.  

Pa­sa­ko­ja, jog ūki­nin­kų tie­kia­mus kmy­nus vo­kie­čiai itin ver­ti­nan­tys. Tie­sa, ty­ri­mų re­zul­ta­tai jiems tu­rin­tys bū­ti ne­pri­ekaiš­tin­gi. „Kmy­no ete­ris jei ge­ras, vo­kie­čiai la­bai per­ka. Nau­do­ja juos ir kos­me­ti­ko­je, ir me­di­ci­no­je“, – pa­sa­ko­ja jis. Pa­ties vir­tu­vė­je, šyp­so­si pa­šne­ko­vas, pirk­ti­nių kmy­nų jau se­niai ne­bė­ra. Be­je, lie­tu­viai pa­gal už­au­gi­na­mą šią pro­duk­ci­ją, tei­gia Au­ri­mas, – vie­ni pir­mau­jan­čių­jų.

Pla­nuo­se – spel­ta  

Jau­na­sis ūki­nin­kas džiau­gia­si, jog šio­je veik­lo­je jam la­bai pra­ver­tu­sios Eu­ro­pos Są­jun­gos iš­mo­kos. Įsi­gi­jo tech­ni­kos – trak­to­rių, sė­ja­mą­ją, sku­ti­ką. „Bet gi ir pra­dė­ti ūki­nin­kau­ti leng­viau, kai jau yra san­dė­liai, tė­čio tech­ni­ka – įdir­bis juk bu­vo“, – ne­sle­pia jis. Dar­be taip pat pra­ver­čia se­mi­na­ruo­se, pa­ro­do­se, ku­rio­se ne­re­tai da­ly­vau­ja, įgy­tos ži­nios.

Lai­ko atos­to­goms va­sa­rą vy­ras ne­tu­ri. „Nuo anks­ty­vo ry­to le­ki į ūkį – rei­kia vis­ką ap­žiū­rė­ti, o ir at­si­tin­ka vis kaž­kas: tai lie­tus dar­bus pa­ga­di­no, tai tech­ni­ka su­lū­žo… Per kū­li­mus ant kom­bai­no per­dien bū­ni… Jei orai pa­lan­kūs, dar­buo­ja­mės li­gi spa­lio“, – pa­sa­ko­ja A. Ge­nys. Ma­ža to, veik­lą pla­nuo­ja plės­ti – au­gin­ti ke­ti­na dar ir spel­tą.  

Sėk­min­ga dar­bų baig­tis, anot jo, ver­ta vi­sų tų rū­pes­čių: „Vis­ką at­per­ka, kai į sa­vo lau­kus pa­si­žiū­ri, kai pro­duk­ci­ja su­gu­la į aruo­dus, o že­mė, eko­lo­giš­kai dir­ba­ma – be jo­kios che­mi­jos, at­si­dė­ko­ja.“

Atos­to­gos pa­lauks  

Au­ri­mas ir ne­si­gai­li, kad va­sa­rą lai­ko atos­to­gų pra­mo­goms ne­lie­ka. „Bet jų ir ne­rei­kia, nes pats di­džiau­sias džiaugs­mas, ma­lo­nu­mas ir pra­mo­ga – šei­ma, vai­kai, ku­riems ir dar­by­me­čiu sten­giuos ati­duo­ti vi­są įma­no­mą lai­ką ir dė­me­sį, o žie­mą vi­si į šil­tus kraš­tus nu­lėk­sim, – at­vi­rau­ja dvie­jų ma­ža­me­čių tė­tis. – O da­bar pas mus, pa­ti­kė­kit, tik­rai yra ką veik­ti, ypač – kai kū­di­kis ant ran­kų. Da­bar tė­vu­kas, ku­ris pats dir­ba apie 900 hek­ta­rų, dau­giau įdar­bin­tas, kad pa­va­do­vau­tų. Aš ap­va­žiuo­ju lau­kus, ir rei­ka­lus la­biau te­le­fo­nu pa­ko­re­guo­jam.“

Na, ne­bent, pra­si­ta­ria Au­ri­mas, lais­ves­nę va­lan­džiu­kę mie­lai pa­žais­tų nuo ma­žens taip mėgs­ta­mą krep­ši­nį, pa­žve­jo­tų ar kar­tu su tė­čiu leis­tų­si į me­džiok­lę. Pa­si­ro­do, jis – dar ir ne­blo­gas ku­li­na­ras, šiuo sa­vo po­mė­giu vir­tu­vė­je ne­re­tai nu­ste­bi­nan­tis žmo­ną.

Skir­tin­gai nei po­li­ti­kos ra­ga­vęs, Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bo­je dir­bęs jo tė­tis Va­len­ti­nas, Au­ri­mas ti­ki­na apie tai net ne­gal­vo­jan­tis. „Po­li­ti­kos ne­mėgs­tu. Ge­riau­siai jau­čiuo­si ir at­si­pa­lai­duo­ju sa­vo lau­kuos, gam­to­je“, – at­vi­ras jis.