Veprių krašte, Samantonyse, gyvenanti profesionalių menininkų šeima – Arūnas Kulikauskas ir Oksana Judakova – ukmergiškiams šiemet žada įdomių meno projektų. Juos pristatys savo įkurtoje „Vilkamirgės“ galerijoje, mininčioje vienų metų veiklos sukaktį.
Pernai vasario 1 dieną A. Kulikausko vadovaujama VšĮ „Trys kaimai“ pasirašė jungtinės veiklos sutartį su VšĮ Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centru. „Sutarėme veikti išvien, kad Ukmergėje būtų dar viena erdvė, skirta parodoms“, – pasakoja menininkai. Sako ir minėtą viešąją įstaigą su draugais įkūrę meno tikslais – kad galėtų užsiimti kultūros ir švietėjiška veiklomis.
Galerijos pavadinimas, jų teigimu, turi labai gilią prasmę: „Vilkamirgė – Ukmergės pavadinimas pagal seniausius išlikusius teismų įrašus, užrašytus lietuvių kalba.“
Parodose – įvairovė
Per pirmuosius galerijos darbo metus surengtos devynios fotografijų, piešinių ir grafikos parodos. Tarp eksponuotų kūrinių – žinomo Lietuvos menininko, Nacionalinės premijos laureato, grafiko Petro Repšio piešiniai, Niujorke gyvenančio fotografo, poeto, kritiko Jono Meko darbai. Žurnalistės Elenos Tervidytės fotografijų parodoje, pasakojančioje apie paskutiniuosius Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo mėnesius, buvo galimybė daugiau sužinoti apie šios išskirtinės asmenybės kūrybą.
Per Miesto šventę galerija pakvietė į Ukmergės meno mokyklos absolventų darbų parodą. „Meno mokyklos fondas – tai ištisas lobis, kurį bent kartą per metus būtina atverti ir bent dalelę jo parodyti visuomenei. Miesto šventė turbūt ir bus tam palankiausias metas“, – svarsto pašnekovai.
Džiaugiasi, kad ir Lietuvos didmiesčiuose gyvenantys menininkai mielai atsiliepia į kvietimą savo kūrybą pristatyti Ukmergėje. Ne vienam, anot Oksanos ir Arūno, tai būna reta proga čia apsilankyti.
„Kultūros gaudyklė“
„Vilkamirgę“ jie vadina kamerine meno galerija: „Tai – tarsi kultūros gaudyklė, esanti strategiškai puikioje vietoje. Įvairių konferencijų, seminarų dalyviai, miesto svečiai čia, Turizmo ir verslo informacijos centre, patenka į akistatą su menu.“
Tikina, kad jų tikslas – ne tik pristatyti žmonėms profesionalių menininkų kūrybą. Taip pat siekiama suteikti galimybę pasirodyti talentingiems, bet mažai žinomiems kūrėjams, skatinti jaunąją kartą. Meną mėgstantys ukmergiškiai galerijoje gali įsigyti ir patikusių darbų.
„Gaudo“ Saulės kelią
Lankytojų susidomėjimo sulaukė paties A. Kulikausko fotografijos. Jose neįprastai pavaizduotas Saulės kelias.
Nuotraukos atsirado menininkui panaudojus savadarbius fotografavimo įrenginius, kurių pavadinimai fotografams žinomi kaip „camera obscura“ arba „pinhole“. Tam, sako jis, gali tarnauti ir paprasčiausios skardinės ar dėžutės. Tai – senosios fotografijos rūšis.
„Pinhole“ angliškai reiškia adata išdurta skylutė. „Camera obscura“ (tamsus kambarys) – iš lotynų kalbos atėjęs terminas, kuriuo prieš daug metų buvo vadinamas judančių vaizdų demonstravimas. Pasitelkus šią techniką analizuota šviesos savybė prasiskverbus pro nedidelę skylutę ant visiškai tamsios patalpos sienos projektuoti apverstą vaizdą.
Vyras pasakojo pritaikantis net nuo kavos likusią dėžutę. Talpa turi būti nepralaidi šviesai. Jos vidų iškloja šviesai jautria medžiaga – fotopopieriumi ar fotojuosta. Dėžutėje padaroma adatos plonumo skylutė. A. Kulikausko naudojamoje ji išdurta su lazeriu.
Įrenginys pritvirtinamas stabilioje nepasiekiamoje vietoje bei paliekamas atsuktas į pietus. Mikroskopinė akutė „fotografuoja“ priešais esantį panoraminį vaizdą ir jį nutvieskiantį Saulės taką.
Kad gautų vienintelį kadrą, „kamera“ būna paliekama kelioms savaitėms, keliems mėnesiams ar dar ilgiau – tiek laiko reikia užfiksuoti besikeičiančius vaizdus. Jie gaunami, akutei „pagavus“ fotonus, kurie atskyla nuo Saulės ir eina į Žemę. Kantriai išlaukti šviesos ruožai, atsiradę fotografijoje, šiek tiek primena Šiaurės pašvaistę.
Menininkas šviesos fotonus šitaip „gaudė“ ne tik mūsų apylinkėse, bet ir kituose miesteliuose. Kai kuriuose darbuose – vos vienas kitas šviesos ruožas. Tai reiškia, kad būta daug nesaulėtų dienų, o tokiomis, kas aišku ir iš nuotraukų, ypač pasižymi pastarosios vasaros.
Siekia sudominti
„Saulės tako kilimas į viršų dienoms ilgėjant ir leidimasis žemyn joms trumpėjant įsirašo fotografijoje, kaip įsirašo informacija medžio rievėse ar kompaktiniame diske“, – aiškina pašnekovas.
Keletas tokių jo „kamerų“ šiuo metu – ant savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus balkono, nuo kurio fotografuojama aikštė priešais savivaldybę, taip pat ir kitur rajone, dar – Vilniuje. Sako pridėjęs jų medžiuose, ant tvorų, bažnyčių: „8 minutės ir 33 sekundės – per tiek laiko šviesa atkeliauja nuo Saulės iki mano „kameros“. Kiekviename Žemės taške Saulės takas yra unikalus. Tai priklauso nuo skirtingos geografinės padėties, šviesos kritimo kampo, oro sąlygų.“
Nors kitiems tokia technologija gali pasirodyti kone mistiška, jis šypsosi – tikrai ne per sudėtinga: „Šioje srityje nesu išradėjas – pasaulyje tai mėgstamas fotografijos būdas. Tad savo paroda kitus stengiuosi ne tik sudominti, bet ir pritraukti, kad būtų daugiau norinčių tai išmėginti.“
Remia Kultūros taryba
Kartu su Oksana mielai pasidalijo naujų parodų „Vilkamirgės“ galerijoje planais. Kvies į skulptoriaus Mindaugo Šnipo, grafikų Rolando Rimkūno ir Daivos Kairevičiūtės, keramikės Kristinos Zazerskienės, fotografų Stanislovo Bagdonavičiaus, Vilijos Bubelytės, Vadimo Šamkovo, žinomo amerikiečių fotografo Spify Tumbleweed bei Ukmergės meno mokyklos Dailės skyriaus auklėtinių darbų parodas.
Dalį finansavimo, įgyvendinant meno projektus, sumos skiria Kultūros taryba. „Jau turime ir šių metų konkurso rezultatus. Smagu, kad mūsų teikta paraiška, susijusi su profesionalaus meno parodų organizavimu, dailės srityje surinko daugiausia balų“, – džiaugiasi Oksana.
„Sekame Ukmergės krašto meno gyvenimą ir esam pasiryžę suteikti erdvę kuriantiems, nesvarbu, ar tai būtų mažas, jaunas ar senas, pradedantis ar žinomas autorius. Todėl neabejojame, kad mūsų galerijos kalendorius pasipildys ir daugiau parodų“, – pridūrė ji. Visas galerijoje eksponuojamas parodas lankytojai gali apžiūrėti nemokamai.
O. Judakova yra grafikė, A. Kulikauskas – fotomenininkas, abu baigę Dailės akademiją. Į mūsų rajoną atsikraustė iš Niujorko, kur Arūnas pragyveno per dvidešimt metų, Oksana – beveik dešimt.
