Emigrantas Jonas Keturka, kilęs iš Ukmergės rajono, Palivarko kaimo, šiuo metu su šeima gyvena Anglijoje, Kento grafystėje. Tačiau gimto krašto nepamiršta – renka senosios Ukmergės nuotraukas ir dalijasi jomis sukurtame feisbuko puslapyje „Ukmergė senose fotografijose“.
Palivarkas, iš kurio kilo J. Keturka, yra labai mažas kaimas tarp Šaukavos ir Rečionių. 2011 metų surašymo duomenimis, jame tegyveno 25 gyventojai, o šiandien – dar gerokai mažiau.
„Šis projektas yra mano savotiška duoklė savam kraštui. Visada mėgau istoriją, ypač senas nuotraukas, kuriose įamžinta mūsų praeitis. Dėl jų labai lengva suprasti, kaip viskas keičiasi, ko dažnai net nepastebime vis bėgdami, skubėdami“, – sako J. Keturka, kalbėdamas apie idėją sukurti puslapį (grupę) „Ukmergė senose fotografijose“.
Anot vyro, viskas prasidėjo prieš keletą metų. Radęs Ukmergės seną nuotrauką internete – visuomet ją išsisaugodavo, radęs aukcionuose – įsigydavo. Taip po truputį kaupėsi archyvas. Nusprendė juo pasidalyti su kitais.
Puslapis „Ukmergė senose fotografijose“ sukurtas 2012 metų vasario 16 d. ir nuo tada jame talpinami įrašai su Ukmergės fotografijomis.
„Likau maloniai nustebintas, kaip stipriai žmonėms tai patinka, sukelia diskusijas ir net padeda atrasti giminaičius, vaikystės draugus, ar itin pasikeitusias vietas ir objektus“, – pasakojo pašnekovas. Taigi komentarai prie nuotraukų puslapyje yra labai laukiami.
Puslapio kūrėjui dar maloniau, kad tai „įkvepia žmones nupūsti dulkes nuo savo senų šeimos albumų ir rasti dar nematytų krašto vaizdų, žmonių. Padeda jiems prisiminti jų pačių istoriją ir bent kažkiek sulėtinti tą greitą, šiuolaikinio gyvenimo tempą“.
Kai kurie žmonės atsiunčia nuotraukų kopijas, kartais dovanoja ar parduoda pačias fotografijas ar tiesiog paremia ar reklamuoja sukurtą puslapį. Už tai jo autorius jaučiasi labai dėkingas. „Ukmergė senose fotografijose“ nėra finansuojamas institucijų. „Tai tiesiog vieno žmogaus hobis, virstantis vis didesniu Ukmergės istorijos kaleidoskopu“, – sako J. Keturka.
Puslapyje yra nuotraukų, atspindinčių skirtingus istorijos tarpsnius – tarpukarį, sovietmetį, atgimimą ir dabartį. Yra ir dar senesnių nuot-raukų, siekiančių net XIX amžių.
Viena pirmųjų nuotraukų buvo iš paties Jono šeimos albumo, kurioje įamžinta jo mamos šeima, seneliai.
„Pačiam labai buvo įdomu pamatyti Ukmergės „velnio rato“ nuotrauką, nes tai buvo tik miglotas prisiminimas iš vaikystės – apie įdomiausius vaizdus kalba J. Keturka. – Kita – su žmogumi, kuris per Ukmergę važiuodavo pasikinkęs karvę.“
Vyro manymu, atskiro straipsnio vertos nuotraukos su „berniukų fontanu“, stovėjusiu centre, kuris, jo žiniomis, pasirodo, dar išlikęs pas kažką kieme. „Ir kaip būtų nuostabu sugrąžinti jį į centrą!“ – dalijasi mintimis ukmergiškis. Jo pastebėjimu, būtent tokios nuotraukos sukelia diskusijas ir atskleidžia vis daugiau faktų apie mūsų gimtąjį miestą.
Nors iki šiol idėją J. Keturka įgyvendina daugiau kaip asmeninį hobį, ateityje vyras norėtų pabandyti bendradarbiauti su Ukmergės kraštotyros muziejumi, susipažinti su fotografijų archyvais. „Jiems tai būtų tikrai puiki reklama, o man tai padėtų prie turimų nuotraukų parašyti tikslesnes datas, autorius“, – mano senų nuotraukų kolekcionierius.
Jo svajonė – išleisti Ukmergės senų fotografijų albumą. Šalia kiek-vienos senos nuotraukos įdedant šių dienų tos vietos nuotrauką (yra toks aplankas grupėje), karūnuojant trumpu aprašymu. „Žinoma, tai nėra pelninga idėja, bet būtų nuostabus reprezentacinis leidinys“, – galvoja J. Keturka.
Šeima su dviem mažamečiais vaikais Anglijoje gyvena jau dešimt metų. Nors svetur viskas klostosi puikiai, Jono neapleidžia mintis apie grįžimą į tėviškę. „Ukmergė man visada ir liks mylimas gimtasis miestas. Kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume, anksčiau ar vėliau juk grįšime ir gal liksime įamžinti fotoobjektyvo kadre, Ukmergės fone“, – sako ukmergiškis.
