Festivalis „Debesų avytė“, skirtas lėlių teatro žanrui pristatyti ir populiarinti, pradėtas 1992- aisiais ir po pertraukos buvo rengiamas kas dvejus metus iki 2007-ųjų. Tačiau ne visų festivalių informacija liko spaudoje. Apžvelkime tai, kas liko.
1992-aisiais Ukmergėje pirmą kartą surengtas festivalis „Debesų avytė“. Jis vyko balandžio 10–12 dienomis kaip mėgėjiškų teatrų festivalis, kuriame pasirodė daugiau dramos teatrai (suaugusiųjų ir jaunimo), o lėlininkus atstovavo Panevėžio lėlių teatras su spektakliu E. Matulaitės „Velnias vestuvėse“. Pasirodė ir svečiai iš Danijos, tačiau koks teatras ir ką rodė, programoje neskelbta (Gimtoji žemė, 1992-04-07, Nr. 40).
Tik iš daug vėlesnės publikacijos sužinome, kad festivalį organizavo N. Velikarodnych. Rašyta: „Kultūros rūmų režisierė Natalija Velikarodnych gavo iš Danijos gražų padėkos laišką už puikų priėmimą Ukmergėje“ (Gimtoji žemė, 1992-07-21, Nr. 81). Iš publikacijos sužinome, kad danai savo spaudoje apie festivalį publikavo straipsnį su nuotraukomis („atsiuntė savo miesto laikraštį, kuriame išspausdintas didelis straipsnis apie danų viešnagę Ukmergėje, jis iliustruotas nuotraukomis iš festivalio“), o vietinė spauda jokios platesnės festivalio apžvalgos nepateikė. Tačiau festivalis buvo paminėtas prie reikšmingiausių metų įvykių (Gimtoji žemė, 1992-12-31, Nr. 150).
Kitas įrašas spaudoje apie festivalį skelbtas tik 2001-aisiais. Ir neatsitiktinai. Rašyta, kad festivalio nebuvo aštuonerius metus. Tuo metu Lietuvoje skaičiuoti 34 saviveikliniai vaikų lėlių teatrai. (Griškevičienė Rasa. Debesų avytė sugrįžo. Gimtoji žemė, 2001-04-31, Nr. 44). Paminėta, kad festivalio organizatorė tuo laikotarpiu augino pametinukus sūnus ir į darbą kultūros centre su lėlių teatru po pertraukos grįžo 1999–2000 metų sezonu. „Katino Murklio“ teatras festivaliui ruošė improvizacijų spektaklį „Pasaka apie upę“, kuriame vaidino vyresnieji teatro aktoriai. Festivalyje be šeimininkų vaidino Ukmergės lopšelio-darželio „Eglutė“ lėlių teatras – „Šuns ir vilko draugystė“ (rež. V. Astikienė, V. Barinova), Utenos mokyklos-darželio „Šaltinėlis“ lėlių teatras – „Laimės mįslė“ (rež. D. Andrijauskienė), Panevėžio užmokyklinės veiklos centro lėlių teatras – „Gulbė ir lelija“ (rež. J. Tumosienė), Kauno rajono Jonučių vidurinės mokyklos lėlių teatras – „Senis ir ožka“ (rež. Z. Sylienė), Utenos rajono Vyžuonų vidurinės mokyklos lėlių teatras „Vėjo malūnėlis“ – „Senelio pypkė“ (rež. R. Morozovienė), Rokiškio rajono Bajorų kultūros namų lėlių teatras „ČIZ“ – „Šuniškos istorijos“ (rež. N. Čirūnienė), Klaipėdos jaunimo centro lėlių teatras „Trepsė“ – „Rudnosiuko istorijos“ (rež. R. Peckuvienė).
2003-iaisiais festivalį „Debesų avytė“, kuris jau buvo tradicinis, ruoštasi surengti Vaikystės šventei. Paminėta, kad pirmajame festivalyje 1992-aisiais žanrui atstovavo danų teatras. Atskleista, kad tais metais taip pat planuotas tarptautinis renginys, nes buvo užmegztas ryšys su Čekijos ambasados darbuotojais ir tikėtasi sulaukti šios šalies lėlių teatro trupės. „Smagu: suvažiuoja kolegos, surengiam seminarą, parodom, ko kas pasiekę. Ko nors išmokstam“, – cituojama N. Kovarskienė (Stundžytė Zita. „Katinas Murklys“ veda vaikus į pirmus kūrybinius bandymus. Ukmergės žinios, 2003-01-04, Nr. 1).
Tų metų festivalis sutapo ne tik su Vaikystės, bet ir miesto švente, vykusia gegužės 31–birželio 1 dienomis. Festivalis reklamuotas Miesto šventės programoje, jis vyko birželio 1 d. kultūros centre (Gimtoji žemė, 2003-05-24, Nr. 58). Festivalis tiek ir anonsuotas, detali jo programa spaudoje nebuvo skelbiama. Po Miesto šventės paminėta, kad Natalija Kovarskienė „ganė“ avytes kultūros centre surengtame tradiciniame tarptautiniame vaikų teatrų festivalyje „Debesų avytė“, į kurį atvyko septyni kolektyvai (Ne tik jaučio aukojimas… Gimtoji žemė, 2003-06-03, Nr. 62).
Festivalio aptarimui buvo skirta ir kiek platesnė publikacija, kurioje ir įvardyta, kad festivalis surengtas trečią kartą. Lėlių festivalis prasidėjo teatralizuotu „debesėlių“ šokiu. Scenoje paklydusias „aveles“ – prizus, kurie bus teikiami kolektyvams, piemenaitei surasti padėjo „debesėliai“, – rašyta spaudoje (Bataitienė Zita. „Debesų avytėje“ daug išminties mažiems ir dideliems. Ukmergės žinios, 2003-06-07, Nr. 64).
Į šventę atvyko septyni kolektyvai iš įvairių Lietuvos miestų. Buvo laukiama ir
svečių ir iš Lenkijos, tačiau „dėl finansinių galimybių teatro kolektyvas atvažiuoti negalėjo“.
Vaidino ukmergiškiai „Bobutės ir Dieduko“ lėlių teatras – parodė „Velnias, perkūnas ir muzikantas“, režisuotą V. Barinovos ir V. Astikienės. Rašyta, kad vaikų darželio „Eglutė“ aktoriai „puikiai interpretavo lietuvišką pasaką“.
„Katino murklio“ teatras, kuriame taip pat vaidino vaikai, kaip rašyta, „parodė eiliuotą kūrinį su fantastiškomis metų laikų kaukėmis“. Kolektyvas, rodė spektaklį „Paršelis ir parašiutas“.
Straipsnyje minima, kad su Molėtų laisvalaikio centro lėlių teatru „Rudnosiukas“ ir Rokiškio rajono Bajorų kultūros namų lėlių teatru „ČIZ“ Ukmergės lėlių teatrai „susitinka įvairiuose
kaimyniniuose festivaliuose“, tačiau Šiaulių rajono Gruzdžių bibliotekos lėlių teatras „Abra ka-
dabra“, Klaipėdos universiteto lėlių teatras „Ku – kū“, Alytaus kolektyvas „Aitvaras“ į Ukmerge atvyko pirmą kartą (Bataitienė Zita. „Debesų avytėje“ daug išminties mažiems ir dideliems. Ukmergės žinios, 2003-06-07, Nr. 64).
Publikacijos autorė rašė: „Kiekvienas lėlių teatro kolektyvas – labai savitas ir įdomus. Rokiškiečiai šiais metais yra gavę respublikinį „Aukso paukštės“ apdovanojimą – tai didelis teatro darbo įvertinimas“ (Bataitienė Zita. „Debesų avytėje“ daug išminties mažiems ir dideliems. Ukmergės žinios, 2006-06-07, Nr. 64). Į Ukmerge jie atvežė pasaką „Raganiukė
Pypa“. Klaipėdos universiteto lėlių teatro suaugę artistai vaikams parodė šviesų spektaklį „Meduoliukas“. Alytiškių teatras „Aitvaras“, Dzūkijos regione taip pat organizuojantis lėlių teatrų festivalius, rodė „Kolumbo gimtadienį“. Visi festivalyje dalyvavę kolektyvai buvo apdovanoti prizais – „avytėmis“, kurias sukūrė kultūros centro dailininkė Laima Dzigaitė, kiekvienas lėlių teatro dalyvis gavo po vėjo malūnėlį. Pasibaigus teatrų maratonui, svečiai bendravo vakaronėje.
2005-ųjų festivalis vyko spalio mėnesį (Ukmergės žinios, 2005-10-01, Nr. 112). Anonsuojant spektaklį atkreiptas dėmesys: „Vaikai galės susipažinti su lėlėmis, jas liesti, kalbėtis su jaunaisiais aktoriais, jų vadovais. Tai aktualu, nes lėlių teatras, ypač provincijoje, nėra populiarus. Taip mažieji pajus meno trauką, galbūt pajus susidomėjimą. Šio žanro teatro festivalių šalyje organizuojama labai mažai, todėl organizatoriai džiaugiasi galėdami surengti šį renginį“ (Pėšina Arvydas. Ukmergėje – tradicinė „Debesų avytė“. Ukmergės žinios, 2005-10-06, Nr. 114).
Po renginio spaudoje rašyta, kad festivalis buvo skirtas H. K. Anderseno 200-osioms gimimo metinėms paminėti (Festivalyje – lėlių įvairovė. Gimtoji žemė, 2005-10-13, Nr. 117). Cituota festivalio organizatorė N. Kovarskienė sakė, kad per daugelį metų festivalis išsikristalizavo ir kviečiami tik stipriausi saviveikliniai kolektyvai, tradicija tapo kviesti svečius iš kitų šalių. Tais metais Ukmergėje viešėjo baltarusiai – Minsko lėlių teatro studija „Galaktika“, kuriai jau 16 metų vadovavo Vera ir Aleksandras Abramovičiai. Įvairiuose Europos festivaliuose pripažinimą pelnęs teatras atvežė spektaklį „Tas pats drambliukas“ ir „žavėjo kruopščiai pasiūtomis lėlėmis ir įdomiais sceniniais sprendimais, kuomet mažiesiems aktoriams leidžiama improvizuoti“ (Festivalyje – lėlių įvairovė. Gimtoji žemė, 2005-10-13, Nr. 117).
Tų metų festivalyje parodyti septyni spektakliai. „Katino Murklio“ teatras jame rodė „Kiauliaganį“. Antrasis ukmergiškių kolektyvas – tuometinės „Šilo“ vidurinės mokyklos lėlių teatras „Trepsiai“ pristatė pasaką „Oželis. Bet ne kvaišelis“. Rokiškio rajono Bajorų lėlių teatras „ČIZ“ atvežė spektaklį „Kvaila žąsis“. Jo aktorės bendravo su žiūrovais. Taip pat vaidino Molėtų, Šiaulių rajono bei Rokiškio vaikų bibliotekos lėlių teatrai. Visi kolektyvai buvo apdovanoti avytėmis, kurias sukūrė dailininkės L. Strimaitienės vadovaujama rankdarbių studija. N. Kovarskienė teigė, kad tų metų festivalis išsiskyrė lėlių įvairove.
Festivalį vedė mažoji plėšikė iš pasakos „Sniego karalienė“ – šį vaidmenį atliko Jovita Pagalytė. Pertraukų tarp vaidinimų metu vaikus žaidimais užėmė Raganaitė Patrakėlė. Parodų salėje veikė Giedriaus Markevičiaus origamio paroda. Festivalyje – lėlių įvairovė. Gimtoji žemė, 2005-10-13, Nr. 117).
N. Kovarskienė džiaugėsi, kad renginys pavyko, primindama, kad festivalio tikslas – populiarinti lėlių teatro žanrą. „Reikia pasidaryti lėlę, išmokti ją valdyti, įsijausti į vaidmenį. Lietuvoje lėlių teatrų nėra daug, o tokia vaidyba tikrai yra neįprasta ir ypatinga. Lėlių teatras – tarsi savotiška terapija, nes per jį vaikui galima daug ką įteigti, pasakyti, paaiškinti, pamokyti“. Organizatorės vertinimu, festivalyje visi pasirodymai buvo savotiškai originalūs, skyrėsi lėlių valdymu, o savo temperamentu išsiskyrė Minsko lėlių teatras (Griškevičiūtė Vaidotė. Šventę dovanojo lėlių teatrų aktoriai. Ukmergės žinios, 2005-10-11, Nr. 116).
Svečiai tai pat pagyrė renginį. V. Abramovič spaudai sakė, jog „Debesų avytė“ jai ypač patiko tuo, kad tai – ne konkursas, o šventė. „Kai nėra jokio vertinimo, tai ir konkurencijos nesijaučia, vaikai labai draugiškai žiūri vieni į kitus, – cituojama viešnia. Ji įvertino ir organizacinį darbą, atliktą puikiai (Griškevičiūtė Vaidotė. Šventę dovanojo lėlių teatrų aktoriai. Ukmergės žinios, 2005-10-11, Nr. 116).
Festivalis minimas ir 2007-ųjų spaudoje. Rašyta, kad jis vyksta kas dvejus metus ir yra tarptautinis (Griškevičiūtė Vaidotė. Teatro paslaptis vaikams pašnabžda murkiantis katinas, Ukmergės žinios, 2007-06-23, Nr. 69). Tačiau pats renginys plačiau spaudoje liko neaptartas.
Kadangi spaudoje informacija išliko ne apie visus „Debesų avytės“ festivalius, ateityje įdomu ir vertinga būtų papildyti ją organizatorės N. Kovarskienės pasakojimu. Neabejotinai festivalis, kaip ir „Katino Murklio“ teatro veikla stipriai prisidėjo prie lėlių teatro žanro populiarinimo Ukmergėje.
Vienoje iš publikacijų rašyta: „Ukmergėje lėlių teatras nėra populiarus – įsikūrę tik du lėlių teatro kolektyvai. Darželiuose ir mokyklose vaikai dainuoja ir šoka, o šis vaidybinis žanras yra nepelnytai pamirštas. Tik didelės lėlių teatro entuziastės režisierės Natalijos Kovarskienės dėka Ukmergėje kas dveji metai atgyja „Debesų avytė“, dovanojanti pasakų išmintį ir netikėtai lėlių pasaulyje atsiveriančius dalykus mažiems ir dideliems žiūrovams“ (Bataitienė Zita. „Debesų avytėje“ daug išminties mažiems ir dideliems. Ukmergės žinios, 2006-06-07, Nr. 64). Išsakytai minčiai norėtųsi paprieštarauti – lėlių teatras Ukmergėje vis tik yra populiarus. Tai įrodo „Katino Murklio“ teatras, skaičiuojantis kelis dešimtmečius, kai kitur lėlių teatrai nunyko. Nedaug Ukmergės dydžio mietų miestų galėtų tuo pasigirti. Žinoma, šio žanro populiarinimas Ukmergėje – didelis režisierės, „Katino Murklio“ teatro įkūrėjos N. Kovarskienės įdirbis.
Autorės nuotr.
Prie straipsnio panaudotos laikraščių „Gimtoji žemė“ ir „Ukmergės žinios“ publikacijų nuotraukos:
Gimtoji žemė, 1992-04-07, Nr. 40; 1992-07-21, Nr. 81; 2001-04-14, Nr. 44; 2005-10-13, Nr. 117;
Ukmergės žinios, 2005-10-01, Nr. 112
