3 261. Tiek žmonių per penkerius metus (2017–2021 m.) Lietuvoje savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Pasak specialistų, savižudybės problemos gylis parodo bendrą visuomenės emocinės ir psichologinės sveikatos būklę. Daugelį metų Lietuvoje bandoma kovoti su šia problema, tačiau prevencinės programos primena nedrąsų žingsniavimą tamsoje.
Nors savižudybių skaičius šalyje kasmet mažėja, specialistų vertinimu, mažėjimo tempai vis dar per lėti.
2020 m. Valstybinio psichikos sveikatos centro savižudybių prevencijos biuro specialistai dr. Jurgita Rimkevičienė ir Rimantas Misevičius parengė Savižudybių registravimo sistemos tobulinimo projektą, kuriame rašoma, kad neidentifikuotų savižudybių galima ieškoti tarp įvykių, kai ketinimas nepatikslintas, arba tarp atsitiktinių apsinuodijimų.
Šiuo metu nežinoma ne tik tikslaus nusižudžiusiųjų skaičiaus. Trūksta sisteminės informacijos apie bandymus nusižudyti ir tai, kiek žmonių paliečia vieno asmens savižudybė. Nors statistika apie tai nerenkama, skaičiuojama, kad vienas nusižudęs tai bando padaryti nuo dešimties iki dvidešimties kartų, o vieno žmogaus savižudybė, remiantis įvairiais tyrimais, paliečia dar bent 10–15 žmonių.
Dr. J. Rimkevičienės ir R. Misevičiaus parengtame plane rašoma, kad, turint tikslią savižudybių statistiką ir duomenis apie bandymus nusižudyti, Lietuvoje būtų galima įgyvendinti daug efektyvesnes savižudybių prevencijos, intervencijos ir postvencijos programas.
Svarbu ne tik psichikos sveikata
Tyrimai rodo, kad didžioji dalis nusižudžiusiųjų arba bandžiusių tai padaryti bent sykį apie savižudiškas mintis yra kam nors užsiminę.
Depresija serganti Edita pasakoja, kad paauglystėje apie savo išgyvenimus mėgino kalbėtis su šeimos nariais, tačiau palaikymo nesulaukė. Atvirkščiai – jai buvo pasakyta, jog prisigalvoja nesančių problemų.
Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Suicidologijos tyrimų centro mokslo darbuotojas Said Dadašev sako, kad savižudybių problema yra daugiasluoksnė ir apima daug gyvenimo sričių. Anot jo, visų pirma turėtume kalbėti ne apie nenorą gyventi, o apie sunkiai žodžiais įvardijamą kančią ir emocinę įtampą, kurią jaučia žmogus. Specialistas apgailestauja, kad pernelyg dažnai savižudybės krizę išgyvenantys žmonės, net mėgindami kreiptis pagalbos, jos nesulaukia, o po kelių tokių bandymų nuleidžia rankas.
„Kartais galvojama, kad savižudybė – išskirtinai tik psichikos sveikatos problema, todėl ji turėtų būti sprendžiama tik padedant psichikos sveikatos specialistams, bet realybėje ši problema susijusi su labai daug gyvenimo sričių, todėl būtų galima sakyti, kad savižudybių prevencija yra ir visuomenės atsakomybė ir turėtų būti nukreipta į visuomenės gerovės tobulinimą. Neatsitiktinai kartais sakoma, kad savižudybių rodiklis yra visuomenės dvasinės sveikatos rodiklis“, – kalba S. Dadašev.
Pagalbos linija nutrūksta
Stresas, nerimas, liūdesys, savižudiškos mintys – kasdien kartu su depresija sergančia Jonavoje gyvenančia Edita.
Pirmą kartą į psichologo kabinetą Edita įžengė būdama 35-erių.
Į polikliniką kreiptis moteris nedrįsta: asmeniškai pažįsta visus ten dirbančius psichologus. Apsilankiusi pas privačias paslaugas teikiančią psichologę Kaune pirmą kartą po daugelio metų Edita galėjo išsikalbėti. Psichologė nustatė: ligos užuomazgos slypi gilioje vaikystėje, ir, iš pradžių įtarinėjusi bipolinį sutrikimą, galiausiai diagnozavo depresiją.
Pas psichologę Edita lankėsi kartą per savaitę. Seansai dažniausiai vyko 17 valandą. Tam, kad spėtų į autobusą ir laiku atsidurtų Kaune, Edita kartą per savaitę privalėjo išsiprašyti iš darbo. Po seanso – vėl kelionė autobusu. Šįsyk – į namus, kur laukė vyras, depresijos nepripažįstantis liga.
Vieno seanso kaina, įskaitant kelionės išlaidas, – maždaug 30 eurų. Vadinasi, per mėnesį – 120. Per pusmetį suma išaugdavo iki 720 eurų. Bet Editai rūpėjo ne pinigai, o sveikata. Besilankant pas psichologę moters savijauta pradėjo gerėti. Tai tęsėsi pusmetį. O tada Edita neteko darbo ir nebegalėjo susimokėti už paslaugas, tad nerimas, stresas, mintys apie gyvenimo prasmę vėl tapo Editos kasdieniai palydovai.
Nėra vieningos sistemos
Apie savižudybių problemą ir jos sprendimo būdus Lietuvoje daugiau kalbėti pradėta 2013-aisiais. Tais metais patvirtintas pirmasis Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) psichikos sveikatos veiksmų planas 2013–2020 m.
2015 m. Valstybiniame psichikos sveikatos centre įsteigtas Savižudybių prevencijos biuras, Seime pradėjo veikti Savižudybių ir smurto prevencijos komisija, Sveikatos apsaugos ministerijoje atsirado Psichikos sveikatos skyrius. Patvirtinamas Psichikos sveikatos strategijos įgyvendinimo ir savižudybių prevencijos veiksmų planas 2016–2020 m., vykdomos kitos iniciatyvos. Tais pačiais metais nusižudžiusių asmenų artimųjų iniciatyva įkuriama asociacija „Artimiems“.
Tačiau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas 2012–2015 m. auditas parodo, kad Lietuvoje savižudybių prevencijos priemonės planuojamos netinkamai ir nėra visapusės pagalbos su savižudybės rizika susijusiems asmenims teikimo sistemos.
Audito išvadose nurodoma, kad prevencijos priemonės nėra vykdomos pakankamai efektyviai, trūksta vienos savižudybių prevenciją šalyje koordinuojančios įstaigos, neįvertinama asmens savižudybės rizika ir neidentifikuojami su savižudybės rizika susiję asmenys.
Problemų – daugiau nei sprendimų
Po valstybinio audito prabėgo šešeri metai. Buvusi Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Valija Šap džiaugiasi, kad sprendžiant savižudybių problemą pastaraisiais metais pasistūmėta į priekį. Visgi, apgailestauja specialistė, yra dar daug spręstinų problemų. Pasak V. Šap, psichologinių sunkumų turintys žmonės neretai negauna jiems reikiamos pagalbos laiku, nes savivaldybėse dirbančių psichikos sveikatos specialistų skaičius yra per mažas, ypač trūksta specializuotos pagalbos vaikams ir paaugliams. V. Šap turimos žinios leidžia teigti, kad nėra sistemiškai vertinamas ir planuojamas psichologų paslaugų poreikis, o paslaugų teikimas ne visada atliepia visuomenės poreikius.
„Regionuose gyventojai turi dar mažiau galimybių pasirinkti psichologą, nors paciento teisės ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas nurodo, kad žmogus gali pasirinkti sveikatos priežiūros sistemoje dirbantį specialistą. Tačiau yra tokių psichikos sveikatos centrų, kur dirba vos vienas psichologas. Į konsultacijas reikia vykti bent kartą per savaitę, kartais – ir du. Pacientas turi teisę kreiptis pagalbos kitame rajone arba apskrities centre, tačiau suprantama, kad važinėti į kitą rajoną yra sudėtinga“, – apgailestauja V. Šap.
Dabartinei sistemai būdingus trūkumus įžvelgia ir suicidologas S. Dadašev. Jo požiūriu, gydymo įstaigoms trūksta išteklių ir specialistų, bendradarbiavimo tarp skirtingų įstaigų, specialistams – specifinių žinių apie savižudybės krizės įveikimą, nepakankamai aišku, kaip vykdyti atvejo vadybą.
Aktyviai ėmėsi spręsti problemą
S. Dadašev sako, kad nemažai savivaldybių pastaraisiais metais susitelkė ir pradėjo daugiau investuoti į problemos sprendimą.
Tarp pozityvų pavyzdį rodančių savivaldybių – Ukmergė.
Kadangi svarbu užtikrinti, jog žmogus ne tik sulauktų pagalbos, bet ir žinotų, kur kreiptis ištikus krizei, savivaldybėje daug dėmesio skiriama informacijos sklaidai. Savivaldybėje dirba tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorius, rengiamos išsamios savižudybių problemos analizės.
Prie savižudybių prevencijos Ukmergėje, kaip ir dar dešimtyje Lietuvos savivaldybių, prisidėjo „Rotary“ klubas. Rotariečiai 2018–2020 m. vykdyto projekto metu finansavo savižudybių prevencijos sistemų diegimą, gerino psichologinės pagalbos pasiekiamumą.
Pokyčiai savivaldybėse gali prasidėti ir paprastų darbuotojų dėka. Taip nutiko Zarasuose, Vykdant projektą per 2017–2018 m. Zarasuose buvo apmokyta daugiau nei 180 žmonių: socialiniai darbuotojai, psichologai, priešgaisrinės pagalbos darbuotojai, policijos pareigūnai, seniūnijų, savivaldybės, mokyklų atstovai, parapijos klebonas.
Tai – „safeTALK“ ir „ASIST“ mokymai, kurie visame pasaulyje pripažįstami kaip viena efektyviausių priemonių kovoje su savižudybėmis.
Savižudybių prevencijos mokytojų asociacijos pirmininkė Julija Meišimė informuoja, kad 2018–2022 m. „safeTALK“ ir „ASIST“ mokymuose visoje šalyje dalyvavo 18 446 žmonės, tačiau visuomenės sveikatos biuruose mokymų kasmet mažėja.
Poslinkis į gerą
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Sveikatos psichologijos katedros profesorė Nida Žemaitienė sako, kad požiūris, jog vienur ar kitur savižudybių problema nėra tokia didelė, yra pavojingas. Tai rodo, kad žmonės nesigilina į problemą, savivalda savižudybių prevencijai skiria mažiau dėmesio, o žmonės, kurie išgyvena krizę, paliekami likimo valiai.
Profesorė sako jau matanti pozityvų poslinkį. Kaip džiuginančius dalykus ji vardija besikeičiantį visuomenės požiūrį į savižudybę, specialistų įgūdžių ugdymą, atsiradusį nuoseklų savižudybių prevencijos programų finansavimą. Pasak specialistės, jau antra Vyriausybė iš eilės atsakingai žiūri į savižudybių prob-lemos sprendimą, daug prisideda nevyriausybinės organizacijos, o su žmonėmis tiesiogiai dirbantys specialistai vis dažniau geba parodyti atjautą krizėje atsidūrusiam žmogui, vis daugiau dėmesio skiriama vyrų emociniams sunkumams.
2014–2017 m. profesorė ir dar keliolika LSMU mokslininkų atliko tyrimą, kurio metu vertino sveikatos netolygumus šalyje. Profesorė N. Žemaitienė pasakoja, kad projekto metu buvo apklausta per 150 žmonių, kurių artimieji pasitraukė iš gyvenimo, ir aiškintasi, kokią pagalbą gavo nusižudžiusieji ir kokią – artimieji.
Tyrimas parodė, kad ypač regionuose labai trūksta šviečiamosios veiklos. Tam, kad turėtume veikiančią sistemą, sako profesorė, būtina sukurti bandymų nusižudyti registrą, rasti būdą, kad savižudiškų minčių turintis žmogus neišnyktų iš pagalbos teikėjų akiračio, taip pat užtikrinti nenutrūkstamą pagalbą nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Labiausiai padeda palaikymas
Pasiteiravus apie savo patirtis papasakojusios Editos, kas jai padėjo įveikti savižudybės krizę, ji sako, kad tik jos pačios pastangos. Atsikratyti minčių apie savęs žalojimą padeda meditacinė muzika, dienoraščio rašymas, mantrų, kristalų terapija, piešimas. Į meną linkusi moteris sako savo piešiniuose perteikianti tai, kaip jaučiasi, o piešimo procesas leidžia bent kuriam laikui atitolti nuo depresijos paliekamų žaizdų.
Moteris niekada nesigydė antidepresantais, nedrįso gultis į ligoninę, nesikreipė į psichikos dienos stacionarus. Ji vis dar vengia atviriau kalbėti apie depresiją. Situaciją šiek tiek lengvina tai, kad Editos mama jau ima suprasti, jog depresija – klastinga ir pavojinga liga. Keičiasi ir Editos vyro požiūris – jis ima suvokti, kad depresija nėra išsigalvojimas.
Toks pokytis kainavo brangiai: Editos vyro nuomonė pasikeitė tik tada, kai depresija išsivystė į diabetą. „Pasirodo, depresija gali peraugti į kitas ligas“, – moteris paaiškina, kad gydytoja, įvertinusi jos būseną, nustatė, kad diabetas išsivystė dėl nuolat patiriamo streso ir nerimo.
Vienintelė vieta, kur jonaviškė šiandien nebijo atsiverti ir sulaukia palaikymo – grupės socialiniuose tinkluose.
Jos manymu, labiausiai padeda tie, kurie patys yra viską patyrę. Tokiose grupėse Editai neretai tenka padėti kitiems: per keturias savaites jai teko bendrauti su trimis apie savižudybę svarsčiusiais žmonėmis.
Parengta pagal Rasos Milerytės, Giedrės Peseckytės, Bendra.lt publikaciją
Straipsnis publikuojamas Šeimų asociacijai „Ne vieni“ įgyvendinant projektą „Sveikatos raktai“.
Projektas finansuojamas Ukmergės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšomis.
