Duob­ka­sių dar­bą sun­ki­na įša­las

 

Šal­tis – tik­ras var­gas duob­ka­siams. Am­ži­no­jo po­il­sio vie­tą ruo­šian­tys vy­rai to­kio gi­laus įša­lo ne­at­me­na. Su­ak­me­nė­ju­sią že­mę įveik­ti duob­ka­siams pa­de­da pneu­ma­ti­nė įran­ga.

VILMA NEMUNAITIENĖ

Mies­to se­niū­nas Sta­sys Jac­kū­nas pa­sa­ko­jo, kad anks­čiau žie­mos me­tu ka­pi­nė­se daž­nai deg­da­vo lau­žai. Taip duob­ka­siai ban­dy­da­vo įveik­ti įša­lą. Ta­čiau lau­žų kū­re­ni­mas ka­pi­nė­se nė­ra la­bai jau akiai mie­las re­gi­nys. Tad prieš po­rą me­tų nu­tar­ta lai­do­ji­mo pa­slau­gas tei­kian­čias įmo­nes įpa­rei­go­ti nu­si­pirk­ti kom­pre­so­rius. Žie­mos me­tus jais pa­vyks­ta įveik­ti įša­lą.

 

 

Dėl įša­lo ne­at­lai­ko ne tik ran­kos, bet ir pneu­ma­ti­nė įran­ga.
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.







Duob­ka­siai sa­ko, kad pri­klau­so­mai nuo grun­to su­dė­ties, šiuo me­tu įša­las sie­kia nuo 80 iki 120 cen­ti­met­rų. Kai dar­bas ši­toks sun­kus, duo­bė ve­lio­niui ka­sa­ma iš va­ka­ro. Trys vy­rai ją įvei­kia per pus­die­nį. Duob­ka­siai sa­ko, kad per pa­tį spei­gą ne­pa­de­da net tu­ri­ma pneu­ma­ti­nė įran­ga – ji dy­la gen­da, nes že­mė yra kie­ta lyg ak­muo.

Mies­to se­niū­nas pui­kiai ži­no, ko­kio plo­to mi­ru­sia­jam ski­ria­ma ka­pa­vie­tė: 2,50 x 2,80 met­ro – tik tiek mums bus skir­ta po mir­ties. Ka­po duo­bė tu­ri bū­ti ne sek­les­nė kaip 2 met­rų gy­lio.

Se­niū­nas me­na tuos lai­kus, kuo­met iš­ti­kus bė­dai duob­ka­sius sam­dė­si kas ko­kius no­rė­jo. Duo­bę kas­da­vo ir ve­lio­nio bi­čiu­liai, ar­ti­mie­ji, kai­my­nai. Ta­čiau mies­te to­kia tvar­ka se­niai pa­keis­ta.

Uk­mer­gė­je įsi­kū­ru­sios ke­tu­rios lai­do­ji­mo pa­slau­gas tei­kian­čios fir­mos. Tik jų dar­buo­to­jams ir lei­džia­ma kas­ti ka­po duo­bes. „Da­bar daug pa­pras­čiau: jei kai­my­ni­nio ka­po gė­les už­ver­tė ar tvo­re­lę ap­ga­di­no, yra iš iš­si­rei­ka­lau­ti, kad su­tvar­ky­tų“, – esa­ma tvar­ka pa­ten­kin­tas se­niū­nas.

Iš per­nai ra­jo­ne mi­ru­sių 724 žmo­nių 399 pa­lai­do­ti Uk­mer­gės mies­to ka­pi­nė­se. Pa­ste­bi­ma, kad žmo­nių mir­tin­gu­mas pas­ta­rai­siais ma­žė­ja. 2007 me­tais mies­to ka­pi­nė­se bu­vo pa­lai­do­ti 456 žmo­nės.

Mies­te esan­čios Sta­čia­ti­kių, Sen­ti­kių, Pa­ši­lės, Vaiž­gan­to ir Duks­ty­nos ka­pi­nės už­ima 14 ha plo­tą. Pa­čios di­džiau­sios – Duks­ty­nos ka­pi­nės. Žmo­nės iš ki­tų ra­jo­nų sa­ko: tai ir vie­nos gra­žiau­sių Lie­tu­vos ka­pi­nių.

Iš vi­sų mies­to ka­pi­nių vie­tos nau­jiems ka­pams įreng­ti ne­bė­ra tik Vaiž­gan­to ka­pi­nė­se. Čia žmo­nės lai­do­ja­mi tik šei­mos ka­puo­se. Tuo tar­pu „po­pu­lia­riau­sio­se“ Duks­ty­nos ka­pi­nė­se mi­rus žmo­gui jo ar­ti­mie­ji ga­li pa­si­rink­ti vie­no­je ar ki­to­je siū­lo­mos vie­tos ta­ke­lio pu­sė­je lai­do­ti žmo­gų. Di­des­nio pa­si­rin­ki­mo nė­ra.

Ša­lies did­mies­čiuo­se grei­tu lai­ku ga­li ne­lik­ti vie­tos lai­do­ti žmo­nėms, nes nė­ra ga­li­my­bės plės­ti mies­tų ka­pi­nes. Gal tas pats lau­kia ir mū­sų? Se­niū­nas ra­mi­na, kad Uk­mer­gės mi­ru­sie­siems vie­tų ka­pi­nė­si ne­pri­stigs: vie­tų nu­ma­ty­ta dar pen­ke­riems me­tams.

Ne­pai­sant to, kad vie­tų am­ži­no po­il­sio vie­to­se tik­rai už­teks vi­siems, at­si­ran­da žmo­nių, no­rin­čių re­zer­vuo­ti ka­pa­vie­tę, ja rū­pin­tis, pa­si­sta­ty­ti pa­min­ką. Se­niū­nas ti­ki­na, kad to­kios sva­jo­nės gal ir įgy­ven­di­na­mos, bet tik ne mū­sų mies­te. Re­zer­vuo­ti že­mės plo­tą čia nė­ra ga­li­my­bės, nes to­kia pa­slau­ga tie­siog ne­tei­kia­ma.

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *