Rasa POVYLIENĖ
Želvos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, Ukmergės rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė
Kai kasmet minime Gimtosios kalbos dienas, vienas iš dažniausiai prisimenamų posakių turbūt būtų garsioji žinomo lietuvių kalbininko Jono Jablonskio mintis „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“
Iš tiesų, jau nemažai metų mes, lietuvių kalbos mokytojai, stebime, jog mūsų mokiniai noriau mokosi užsienio kalbų, ypač anglų (atseit ši kalba lengvesnė, paprastesnė), o gimtosios kalbos žinios, raštingumo įgūdžiai, deja, prastėja… Jauno žmogaus pomėgius, laisvalaikį koreguoja vis modernėjančios informacinės technologijos, vis rečiau į rankas paimama knyga, vis sunkiau įsigilinti į ilgesnį skaitomą tekstą – esą toks šiuolaikinės jaunosios kartos bruožas.
Bet turime ir skaitančių, ir puikiai, be klaidų gimtąja lietuvių kalba rašančių mokinių. Kasmet rajono mokyklose minimos ir Gimtosios kalbos dienos, kurių metu lietuvių kalbos mokytojai siekia atkreipti dar didesnį moksleivių dėmesį į gimtąją kalbą, jos grožį: skambumą, turtingumą, išskirtinumą.
Ir šie metai, kai Ukmergė tapo Lietuvių kalbos dienų sostine, – ne išimtis. Nors mokomės virtualiu būdu, tai rajono lituanistams nesutrukdė surengti šiai progai skirtų renginių. Rajono mokyklose vyko Gražiausių lietuviškų žodžių rinkimai, Raštingumo konkursai, virtualūs susitikimai su žinomais kalbos ir literatūros pasaulio žmonėmis, seniausių bei įdomiausių savo namų bibliotekos knygų pristatymai ir kiti renginiai. Informacija apie šias veiklas buvo viešinama ugdymo įstaigų socialiniuose tinkluose, kitose informacijos sklaidos priemonėse.
Pandemijos apribojimai nesutrukdė organizuoti ir tradicinių konkursų rajoninio etapo – jaunųjų filologų, epistolinio rašinio. Šiems konkursams pateikta išskirtinių, aukšto lygio darbų, iškeliavusių ir į tolesnį etapą šalyje, kuriame jų autoriai įvertinti prizinėmis vietomis.
Svarbu dėmesį bei meilę gimtajai kalbai ugdyti kasdien. Kartais pakanka pabendravimo su vyresnės kartos žmogumi, paklausant jo gyvos, galbūt dar ir tarmiškai vartojamos kalbos, pasakojamų prisiminimų iš vaikystės, jaunystės metų, pokalbio su mama ar tėčiu apie jų vaikystėje mėgtas knygas, galbūt bendro šių knygų paskaitymo, lietuviško filmo ar spektaklio žiūrėjimo (o juk neretai mūsų vaikai jau ir filmus žiūri anglų kalba…). Labai svarbu, kaip, kiek taisyklinga kalba bendraujama namuose. Nesinori, jog čia skambėtų grubūs, kartais ir necenzūriniai žodžiai – jaunoji karta labai imli aplinkai, ir jei pavyzdys blogas… Jis labai užkrečia.
Taisyklingos, gražios gimtosios kalbos puoselėjimas – ne tik mokyklos ir mokytojų misija. Tai – ir pačių vaikų, ir jų tėvelių dedamos pastangos. Nors dabar jau ne kiekvienam vaikui knyga, deja, yra geriausia dovana, bet vis tik – dovanokime vaikams knygas, kalbėkimės apie jas, patys skaitykime.
