Aštuonių vaikų mama iš Martnonių kaimo Stanislava Buteikienė Motinos dienos proga prezidento dekretu apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Iš keturių sūnų ir keturių dukterų trys sūnūs – jau po žeme. Likusieji yra rūpestingi ir dažnai lanko mamą.
92-uosius metus skaičiuojanti S. Buteikienė gyvena Žemaitkiemio seniūnijos Martnonių kaime, kuriame ir gimė.
„Savo tėvo neatmenu – kai jis mirė, man buvo dveji metukai, o sulaukus devyniolikos mirė mama“, – sako senolė.
Ištekėjo Stanislava 1956 metais. Vyras Vilhelmas dirbo kolūkyje traktorininku, brigadininku, fermos darbininku, statybose.
Buvusių Stanislavos gimtųjų namų vietoje pora pasistatė namus. Gimtasis namas buvo labai senas, jį nugriovė.
Pirmasis gimė sūnus Petras, kurio neteko dar vaiko, sulaukusio vos šešerių. „Buvo nelaimingas atsitikimas, įkrito į vandenį. Nuskendo…“ – prisimena Stanislava.
Kone pamečiui gimė dukros Laima ir Rima.
Tada – sūnus Vytautas, kurį amžinybėn po kovos su klastinga liga išlydėjo prieš gerus metus, likus keliems mėnesiams iki jo 60-ojo jubiliejaus. Vytautas dažnai mamą aplankydavo. Jai labai jo trūksta. Dabar aplanko marti.
Jaunesnis sūnus Kazimieras gyveno tik 34-erius metus, iki kurių sukakties buvo likusios trys dienos. „Jaunas žuvo avarijoje“, – netektimi dalijasi senolė.
Dvi jaunesniosios moters dukros – Vilė ir Virginija, o jauniausias sūnus – Almantas.
Dirbo įvairius darbus
Gimus vaikams Stanislava sugebėjo ne tik juos prižiūrėti, bet ir rasti laiko kolūkiui, kuriame dirbo iki pensijos. Ji ėmėsi įvairių darbų, buvo vertinama kaip gera, sąžininga, nuoširdi ir darbšti darbuotoja. „Valydavau kontorą, kultūros namus, kūrendavau. Vaikams paaugus, dirbau laukuose, normas ravėdavau“, – pasakoja Stanislava.
Ji mėgo dainuoti. Kartu su kaimo moterų kolektyvu aplankė kone visą Ukmergės rajoną. Paklausta apie tai, nusijuokia: „Aš didelė dainininkė nebuvau. Būdavo susirenka, susiburia per šventes, ir aš prie kitų.“
Liko našle
Stanislava labai myli vaikus, tad kaimynai palikdavo jos globai ir savuosius. Ji ne tik priimdavo, bet ir pavaišindavo, pasikalbėdavo. Jaunimas Stanislavą mėgo, o ir kaimynai žinojo, kad ji visada ateis, jei tik reikės pagalbos ar patarimo.
1986-aisiais mirus vyrui Vilhelmui, moteris viena augino mažuosius Vilę, Virginiją ir Almantą. Teko padėti ir kitiems dar nevisiškai įsikūrusiems vaikams. „Jauniausiam sūnui tada buvo 10 metų, – sunkius laikus prisimena Stanislava.
Vaikams suaugus ir išėjus, moteris savo name tvarkėsi viena, o dabar gyvena su sugrįžusiu sūnumi Almantu. Šiuose namuose moteris praleido ilgiausią savo gyvenimą etapą, jau 60 metų.
Apie netektis sako: „Skausmas didžiausias. Toks mano gyvenimas. Tėvų anksti netekau, tris sūnus palaidojau.“ Paklausta, kas padeda pakelti netektis ir suteikia stiprybės, atsako, jog kiti vaikai – dukros ir likęs sūnus.
Džiaugiasi vaikais ir anūkais
Dukra Rima antrina, kad mamai sielos atgaivą teikė vaikai, džiaugdavosi, kai jiems sekdavosi. O stiprybės sėmėsi iš pačių paprasčiausių dalykų, kuriuos mėgo, – kasdienių darbų, gyvulių, gamtos. Pasak dukros, dabar mamai dirbti nebereikia, todėl kartais sako: „Seniau dirbdavau, dabar nieko nebegaliu. Argi čia gyvenimas?“
Stanislava džiaugiasi, kad užaugino gerus vaikus. Visi jie gyvena tvarkingai, dirba, sukūrę šeimas, augina vaikus ir dažnai lanko mamą.
Dukra Laima gyvena Kaune. Baigusi Alantos technikumą, ji dirbo kultūros namuose, spaustuvėje, dabar – pensininkė.
Rima – taip pat kaunietė, dirba banke. Baigusi mokslus, sukūrė šeimą, užaugino dukrą, kuri šiuo metu dirba Vengrijoje, Raudonajame Kryžiuje.
Vilė gyvena Utenoje, užaugino dvi dukras, viena iš jų – policijos pareigūnė, kita gyvena ir dirba Norvegijoje.
Kaunietė Virginija dirba banke, užaugino sūnų Mindaugą. Jį dažnai galima pamatyti televizoriaus ekrane, dažniausiai „Panoramoje“, supažindinantį su naujienomis iš Briuselio, Europos Parlamento. Atvykęs pas močiutę nuolat klausinėja apie krašto istoriją, mėgaujasi kaimo aplinka.
Sūnus Almantas grįžo namo, kai dirbdamas susižalojo ranką, nuo tada turi neįgalumą. Taip ir liko – prižiūri namus ir mamą.
Paklausta, kaip auklėjo savo vaikus, moteris nedaugžodžiauja: „Paprastai. Kaime gyvenom. Mokiau elgtis dorai. Sunku buvo, kai vyras mirė. Labai.“
Mokė dirbti ir dalintis
Dukra Rima prisimena, kad mama mokė sąžiningumo, draugiškumo, mokė dirbti ir viskuo dalintis. „Kadangi mūsų buvo daug vaikų, gavę saldainių, susiskaičiuodavome, po kiek išeina, ir pasidalindavome. O jei neišeidavo po visą, laužydavome“, – pasakoja ji.
Taip pat mokė gerbti tėvus. Ir ta pagarba jaučiasi iki šiol. Dukros aplanko ir dažnai pasiima mamą paviešėti pas save. „Pabūnu tai pas vieną, tai pas kitą, – kalbėjo Stanislava. – Prieš koroną ir ligoninėje teko pagulėti. Visko buvo gyvenime. Nežinau, kaip jis praėjo. Sunkiai, labai sunkiai.“
Paklausta apie pomėgius sako: „Jauna būdama turėjau pomėgių. Mūsų kaimas buvo gražus. Vykdavo daug koncertų. Visus aplankydavau.
O dabar nieko nelikę. Net parduotuvės. Sūnus į Balninkus apsipirkti dviračiu važiuoja.
Televizorių pažiūriu. Kai geras oras, kartais pasivaikštau lauke, bet nedaug, nes labai skauda vieną koją. Sunkiai vaikštau, sąnarius skauda.“
Linki sveikatos
Stanislavos vaikaičiai užaugo draugiški, žingeidūs, mokantys po keletą kalbų, keliaujantys po pasaulį, o svarbiausia – geranoriški ir nuoširdūs. Ilgaamžę aplanko marčios ir anūkės, nors sūnų Vyto ir Kazimiero nebėra. Daug džiaugsmo suteikia proanūkė Agota.
Savo vaikams, anūkams ir proanūkei Stanislava linki, kad visi būtų sveiki, laimingi, ilgai gyventų.
Stanislava yra visada padedanti kaimynams, darbšti ir nestokojanti humoro jausmo. Dabar dėl amžiaus moteris mažiau išeina iš namų, bet mielai laukia beužsukančių kaimynų ar netoliese gyvenančio pusbrolio. „Dėl sveikatos suabejojo, ar nuvažiuos į prezidentūrą atsiimti apdovanojimo, nors, sužinojusi apie jį, džiaugėsi ir labai jaudinosi“, – pasakojo dukra Rima.
