Siesikų seniūnijoje, Mikėnų kaime – neįprastos sugrįžtuvės. Po dvidešimties metų klajonių namo greitosios pagalbos automobiliu buvo pargabenta septintą dešimtį bebaigianti moteris. Nors ir be dokumentų, asmeninių daiktų, negalinčią savimi pasirūpinti ją susigrąžino ir slaugo sesuo.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Kai į redakciją užsukusi Veronika Maskoliūnienė pradėjo dėstyti savo bėdą, neslėpsiu – vogčiomis pažvelgiau į kalendoriaus lapelį – ar tik šiandien ne pilnatis. Tiesiog sunku buvo patikėti tuo, ką pasakojo moteris.
Siesikų seniūnijoje, Mikėnų kaime – neįprastos sugrįžtuvės. Po dvidešimties metų klajonių namo greitosios pagalbos automobiliu buvo pargabenta septintą dešimtį bebaigianti moteris. Nors ir be dokumentų, asmeninių daiktų, negalinčią savimi pasirūpinti ją susigrąžino ir slaugo sesuo.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Lūžusi koja padėjo Veronikai bent laikinai susigrąžinti seserį.
Gedimino Nemunaičio nuotr.
Siesikų seniūnijoje, Mikėnų kaime, gyvenanti Veronika tvirtino, kad iš namų išėjo, su kitataučiais susidėjo ir namo 20 metų nebepareina 67 metų jos sesuo Vacė. Veronika prašė padėti ją susigrąžinti.
Neklaužada namo nepareinanti senolė? Tačiau žodis po žodžio ir iš kaimo moters lūpų išsivyniojo dramatiškos istorijos kamuolys.
Veronikai Maskoliūnienei namus palikusioji Vacė – vienintelė sesuo. Ji nesukūrė savo šeimos, turi neįgalumo grupę ir jau dvidešimt metų negyvena savo namuose.
Kaipgi nutarė palikti tėvų pastogę? Veronika pasakojo, kad prieš ketvirtį amžiaus Vacytė buvo ne kartą gydyta „vileikoje“. Grįždavo namo po ligoninės ir vėl gyvendavo su šeima, visai neblogai sutardavo. Tačiau kartą po „vileikos“ į namus ji sugrįžo lydima tamsaus gymio moteriškės.
Nuo tada prasidėjo nesutarimai: dirbti nieko apie namus Vacytė nebenori, daiktai po truputį dingsta. „Už paveikslo koks litas padėtas, o žiūrėk jau jo ir nebėra. Ai, bet nenoriu nieko sakyti. Dingo ir nebesugrąžinsi“, – pasakojo Veronika.
Neslepia, kad priekaištai dėl nuolat dingstančių daiktų tapo jų su seserim konflikto priežastimi. Tačiau mano, kad jos noras pabėgti iš namų užgimė dar jaunystėje, kai nuolat „sirgdavo“ ir labai dažnai pas daktarus važiuodavo. Pažįstami sakydavo: pažiūrėkit pažiūrėkit, kokie ten jos daktarai. Bet namiškiai jos taip niekad ir nepasekė…
Veronika tvirtina, kad su seserim nebendravo 20 metų, bet per pažįstamus sekė jos gyvenimo vingius. Žinojo, kad ji susidėjusi su čigonų tautybės ukmergiškiais gyvena tai vienur, tai kitur, pastaruoju metu – Jaunimo gatvėje.
„Žmonės man sako – daryk ką nors, išplėšk ją iš tų namų. Ten ją muša. Muša taip, kad net rūbai suplyšta“, – pasakojo, ką iš kitų girdėjusi Veronika. Esą ne vienas pažįstamas jai tikino, kad Vacytė labai išnaudojama, mušama, verčiama elgetauti, kad iš jos atimti ir dokumentai, ir kas mėnesį gaunama nedidelė pensija.
Veronika tvirtino anksčiau bandžiusi seserį įkalbinti grįžti namo, tačiau ši bendrauti atsisakydavusi.
Veronika tvirtina, kad nutrūkęs ryšys su seserimi ją vertė smarkiai nerimauti. Sena trobelė, kurioje gyvena su savo sūnumi, priklauso abiem seserims. Po lygiai. Pati Veronika taip paveldėjimo dokumentus sutvarkė. Nors Vacytė tuo metu tėvų namus jau buvo palikusi. Galvojo: turi būti žmoniškai, kaip kitaip. Ir žemę seseriškai padalino. Bet metams bėgant suprato, kad tas seseriškumas gali liūdnai baigtis – ims ir užrašys kam nors svetimam neįgali Vacytė savąją dalį.
Visai neseniai sesers gyvenimą iš šalies nuolat stebėjusi Veronika gavo žinią – Vacė susilaužė koją ir guli ligoninėje. Moteris suprato, jog tokios progos praleisti negalima: kojos lūžis ir laikinas neįgalumas – puikus šansas parsigabenti pražuvėlę namo. Veronika nutarė būtent taip ir padaryti.
Ligoninėje lankė seserį, o atėjus jos išrašymo iš gydymo įstaigos dienai, ėmėsi ryžtingų veiksmų – ligoninės kasoje sumokėjo už ligonės sugipsuota koja pargabenimą ir ją, gulinčią ant neštuvų, parsivežė į Mikėnus.
Vacytė visą kelią aimanavo, kad ji turi pirmiausiai vykti į Jaunimo gatvę – ten esą turi reikalų. Tačiau niekas jos norų nepaisė ir neįgali moteriškė buvo pargabenta į savo tėviškę.
Kaip toliau klostysis seserų likimas, sunku pasakyti. Veronika baiminasi, kad parsivežus sunkų ligonį užsikrovė sau didelę bėdą. Ji visaip bando raminti seserį ir įkalbinėja likti tėvų namuose. Praėjus porai savaičių po neįprastų sugrįžtuvių pensininkė Vacytė vis dar neturi savo paso. Veronika sako, kad į Jaunimo gatvę pas savo draugus ji jau nebesiveržia, tačiau bendrauti su šeima nelabai nori ir apie praėjusius metus nieko nepasakoja.
Atkaklioji Veronika nesigaili namo parsigabenus sunkų ligonį. Ji slaugo traumą patyrusią seserį, tikisi, kad policijos pareigūnai padės atgauti prarastą jos pasą. Jei neatgaus, darys naują.
Tačiau kas žino, ar pasveikusi Vacė vėl nespruks iš namų…