Dienos meniu

Li­na SUKACKIENĖ

Pa­mąs­ty­mą no­rė­čiau skir­ti vie­nos die­nos ana­li­zei. Tai die­na, kai tvir­ti­na­mas ra­jo­no biu­dže­tas, kai pri­ima­mas spren­di­mas vi­sų me­tų dar­bų, pa­slau­gų ir ki­tų iš­lai­dų fi­nan­sa­vi­mui.

Die­na iš­au­šo ga­na vė­si vi­so­mis pra­smė­mis. Po Ūkio ban­ko veik­los su­stab­dy­mo pa­ki­to tem­pe­ra­tū­ra ga­na di­de­lės Uk­mer­gės ra­jo­no gy­ven­to­jų pi­ni­gi­nė­se. Pa­ni­ka su­si­mai­šė su pyk­čiu ir ne­ži­nia. O spren­di­mus vėl ly­dės įvai­rūs in­ter­pre­ta­vi­mai ir ne­prog­no­zuo­ja­mas lai­kas. So­cia­li­nė­je erd­vė­je jau­čia­ma įtam­pa dėl lai­ku ne­iš­mo­kė­tų pen­si­jų, pa­šal­pų.

Kai esi pri­pra­tęs prie nu­ro­dy­tų mo­kė­ji­mo da­tų, kai lau­ki tos die­nos ir ran­di už­da­ry­tas du­ris – ap­ima ne pats ma­lo­niau­sias jaus­mas. Pa­ki­lu­si mi­ni­ma­li al­ga dar ne­spė­jo leis­ti pa­jus­ti po­ky­čio. Žo­džiu, fi­nan­sai vi­sais at­žvil­giais „ant svars­tyk­lių“.

Ry­ti­nės ka­vos te­ma – dvie­jų par­ti­jų Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo bei Dar­bo par­ti­jų nu­ma­to­mos jung­tu­vės. Nuo Uk­mer­gės iki Vil­niaus –ne­di­de­lis at­stu­mas. Abie­jų par­ti­jų sky­riai yra mū­sų mies­te. Juo­se dir­ban­tys žmo­nės la­bai skir­tin­gi. O ar tu­ri daug ben­dro – pa­ro­dys ar­ti­ma at­ei­tis. Įdo­mu žiū­rint ir į ra­jo­no ta­ry­bą. Vie­na par­ti­ja – val­dan­čio­je dau­gu­mo­je, ki­ta – opo­zi­ci­jo­je. Kaip bus joms su­si­jun­gus? Kaip kei­sis ra­jo­no val­dan­čio­ji dau­gu­ma? Ar ji su­stip­rės, ar vyks ki­to­kie veiks­mai? O gal nie­kas ne­si­jungs, nes ne­pa­vyks su­si­tar­ti? Tai su­dė­tin­go ke­lio pra­džia, ku­ri vie­naip ar ki­taip lems tiek ra­jo­no, tiek vals­ty­bės gy­ve­ni­mą.

Šiuo me­tu ra­jo­ną la­bai pa­mė­go sve­čiai. Tik va­žiuo­ja, tik klau­so­si žmo­nių bė­dų, ža­da vis­ką kaip nors tai­sy­ti. Rin­ki­mų karšt­li­gė į mū­sų ra­jo­ną įsu­ko vi­są Vil­nių. Ge­rai ir gra­žu. Net jei­gu ir ne­iš­te­sės pa­ža­dų, jų min­ty­se liks ma­ty­tų uk­mer­giš­kių pa­sa­ko­tos is­to­ri­jos.

Pie­tų me­tu man vi­sa­da pa­tin­ka die­nos sriu­ba. Kai kur net ne­įvar­di­ja­ma, iš ko­kių pro­duk­tų ji iš­vir­ta. Klausk pa­da­vė­jo ir ta­da su­ži­no­si, pirk­ti ją ar ne­pirk­ti…

Šian­dien rū­pi – kaip re­no­vuo­sim Uk­mer­gė­je dau­gia­bu­čius na­mus? Kaip iš es­mės vyks šis su­dė­tin­gas pro­ce­sas, ku­ria­me tu­rės da­ly­vau­ti gy­ven­to­jai, sa­vi­val­dy­bė ir vals­ty­bė? Ar ži­no­da­mi vi­sas tai­syk­les žmo­nės ga­lės nu­pirk­ti šią pa­slau­gą? Skai­tau spau­do­je, kad at­ren­ka­mi pa­sta­tai, kad lau­žo­mos ie­tys ka­bi­ne­tuo­se, ruo­šia­ma­si da­ry­ti įta­ką žmo­nių ap­si­spren­di­mams kom­pen­sa­ci­jo­mis ir ki­tais bū­dais. Juk kai da­ro­ma kas nors žmo­gui – tai ir tu­ri bū­ti žmo­gui.

O va­ka­rie­nei pa­li­ki­me ga­vė­nios te­mą. Su­si­kau­pi­mas ir ma­žes­nis įvai­rių šven­čių lai­kas la­bai tin­ka­mas, spren­džiant šal­tos die­nos pro­ble­mas.

{jcomments off}