Mokykloje, geografijos pamokose įteigta mintis, kad Ukmergė yra patogioje kryžkelėje, pasitvirtino dizainerės Eglės Ališauskienės versle. Atidariusi Ukmergės senamiestyje siuvimo saloną, ji sulaukia klientų ir iš didmiesčių.
Ligita JUODVALKIENĖ
Konstruktorės-modeliuotojos specialybę turinti jauna moteris ne per dieną apsisprendė atsidaryti siuvimo saloną. Šis verslas visuomet buvo savaime suprantama ir aiški perspektyva.
Mokykloje, geografijos pamokose įteigta mintis, kad Ukmergė yra patogioje kryžkelėje, pasitvirtino dizainerės Eglės Ališauskienės versle. Atidariusi Ukmergės senamiestyje siuvimo saloną, ji sulaukia klientų ir iš didmiesčių.
Ligita JUODVALKIENĖ
Eglė Ališauskienė siūlo savo klientėms natūralaus pluošto audinių.
Gedimino Nemunaičio nuotr.
Eglė pasakoja, kad pirmosios jos „klientės“ buvusios lėlės. „Visos nuo to pradeda“, – nieko keisto ji tame neįžiūri. Pirmąjį tikrą drabužį pasisiuvo sau gal devintoje klasėje. Ir pradėjo ne nuo prijuostės ar lengvo chalatėlio. Paauglės pretenzijos buvo kur kas rimtesnės – susikurpė net odinį sarafaną. Sako, kad pirmasis blynas nebuvo prisvilęs – drabužio nereikėjo slėpti gilioje spintoje. Mama ir draugės įvertino gerai.
Kai atėjo laikas rinktis specialybę, įstojo į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą. Konstruktorius-modeliuotojus mokė ir siuvimo. Baigusi mokslus, liko Vilniuje, metus dirbo siuvimo salone. Tačiau svajonė turėti savo verslą nugalėjo – „Dizaną“ įkurti grįžo į Ukmergę.
Kodėl ne sostinė? Juk daugelis įsivaizduoja, kad verslui Vilnius – tinkamiausia vieta. E. Ališauskienė sako, kad dar mokykloje geografijos mokytojas įtikino, jog mūsų miestas strategiškai tiesiog idealioj vietoj: „Būtent taip ir yra – dabar didesnė dalis mano klienčių – iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio.“
Pašnekovė sako, kad su vyrais „Dizana“ nelabai draugauja. Daugiau specializuojasi moteriškų drabužių siuvime.
Dizainerės darbas – „kūryba ir amatas viename“. Gali sugalvoti gražiausią, originaliausią modelį, tačiau jį vis tiek teks materializuoti medžiaga, žirklėmis, adata – pagrindiniais siuvėjo įrankiais.
Dizainerė pripažįsta, kad daugeliui ukmergiškių atrodo, jog kainos jų salone „kandžiojasi“. Tačiau iš didmiesčio drabužio siūdintis atvažiavusių moterų neištinka šokas, kai sužino, kad už suknelės siuvimą reikės mokėti šešis ar aštuonis šimtus litų. Už medžiagą, jei ją išsirenki iš siūlomų salone, – atskirai. Tiek kainuoja proginė suknelė. Paprastutės, be jokių įmantrių detalių suknelės siuvimas „Dizanos“ salone kainuoja du šimtus litų. Bet tuomet jau nesitikėk įmantraus kirpimo arba kad ją puoš kruopščiai rankomis išsiuvinėtos gėlytės, dygsniai ar karoliukų vėriniai.
Moteris kuria ir drabužių kolekcijas. Su viena iš jų rengiasi dalyvauti jubiliejiniame, dešimtajame „Mados infekcijos“ festivalyje. Tiesa, vien noro į šį festivalį patekti neužtenka – pretendentus į jį atrenka komisija.
Labiausiai Eglei patinka tokios klientės, kurios jau pravėrusios salono duris žino, ko nori, turi išbaigtą savo stilių. Salone dirbančių moterų žargonu tokia drabužio ir asmenybės harmonija vadinama vienu žodžiu „švaru“. Išpildyti tokius „švarius“ pageidavimus – vienas malonumas ir dizainerei, ir jos padėjėjoms.
Jei žinančiosioms, ko tikisi iš dizainerės, matuojantis kas nors nepatinka, jos iš karto pasako ir paprašo taisyti. „Pataisyti siuvamą drabužį daug paprasčiau nei ardyti jau pasiūtą“, – pašnekovė sako, jog kai suknelė būna jau gatava, bet nepatinka užsakovei, kartais labiau apsimoka siūti kitą drabužį iš naujos medžiagos. Laimė, kad tokių moterų, kurios nesugeba besimatuodamos įžiūrėti galutinio varianto, yra nedaug.
Tokių salono lankytojų, kurias jau pro langą pamačiusi dizainerė nori užsirakinti duris, tikrai nedaug. Tačiau yra. Dizainerė neslepia, kad yra turėjusi klientę, kuri nepasiteiravo apie kainą, o sužinojo tik atėjusi pasiimti užsakymo. Sužinojusi… trenkė durimis ir išėjo. „Kartais žmonės nori daug, bet tikisi pigiai“, – stebisi E. Ališauskienė.
Matavimosi metu patarti apžiūrėjusi profesionalo akimi Eglė gali. Tik ne visuomet pavyksta įtikinti, kad dar reikia šį bei tą pataisyti. Ypač, jei drabužėlis kiek veržia moteriškės šonus. Dažna net neleidžia taisyti – tikina, kad dailus, bet per mažas rūbas bus svari priežastis „sublogti“.
Neretai į senamiestyje esantį saloną užklysta smalsios praeivės – šiaip sau, pasižiūrėti. Moterišką akį traukia lange stovintys manekenai. Kartais atsineša kokį drabužį pataisyti. Deja, dizainerė daugelį jų turi nuvilti: „Tokia paslauga – tik nuolatinėms salono klientėms.“
E. Ališauskienė neatsisako joms pasiaurint, paplatint ar persiūti net ir jau dėvėtą drabužį dėl keleto priežasčių. Ji įsitikinusi, kad dizaineris turi kuo daugiau pažinti savo klientą. Rūbas – ne tik žmogaus išorė. Jis – ir daugelio vidinių savybių išraiška. Atnešusios savo mėgstamą drabužį moterys tarsi atsiveria. Eglė sako, kad kurdamas klientei drabužį, turi žinoti, kokius audinius, modelius ji mėgsta.
„Dažniausiai moterys niekaip negali išsiskirti su brangiais, garsių firmų siūtais drabužiais“, – dizainerė džiaugiasi, galėdama juos apžiūrėti ir „iš vidaus“. Sako, kad jai tai – puiki praktika.
Mėgstamiausias Eglės drabužis – suknelė. O kas patinka pačiam, tai ir kitą bandai įtikinti. Porą suknelių pasiuvo net niekuomet jų nenešiojusiai klientei. „Suknelė – taip gražu, moteriška“, – šypsosi pašnekovė.