Šeštadienį Deltuvoje laiko ratas pasisuko beveik 200 metų atgal. Čia poškėjo patrankos, žvangėjo kardai, griaudėjo šūviai, karininkų komandos ir sužeistųjų aimanos. Miestelis margavo istorinėmis karių uniformomis ir senovinėmis markitančių suknelėmis. Taip buvo prisimintas ir paminėtas Deltuvos mūšis.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Senuose Lietuvos žemėlapiuose nėra pažymėti nei Ukmergė, nei Vilnius, bet juose yra Deltuva, garsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiais ir Deltuvos mūšiu, vykusiu 1812 metų birželio 28 d.
Šeštadienį Deltuvoje laiko ratas pasisuko beveik 200 metų atgal. Čia poškėjo patrankos, žvangėjo kardai, griaudėjo šūviai, karininkų komandos ir sužeistųjų aimanos. Miestelis margavo istorinėmis karių uniformomis ir senovinėmis markitančių suknelėmis. Taip buvo prisimintas ir paminėtas Deltuvos mūšis.
Vilma NEMUNAITIENĖ
Mūšyje – tikri ginklai, prakaitas ir kovinė dvasia.
Mūšį pradėjo patrankos šūvis.
Gedimino Nemunaičio nuotr.
Tikrasis Deltuvos mūšis įvyko šalia dabartinių miestelio kapinių, Žalgirio kaimo slėnyje. Čia susirėmė besitraukiančios Rusijos kariuomenės pėstininkų korpusas ir puolančios Prancūzijos armijos kariai. Rusų kariai mūšį laimėjo ir sėkmingai prisijungė prie pagrindinių atsitraukiančios armijos pajėgų.
Vienas iš renginio iniciatorių, inscenizuoto Deltuvos mūšio komentatorius, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas pasakojo prieš vienuolika metų ieškojęs tikslios Deltuvos mūšio vietos. Bendravęs su vietiniais gyventojais ir būtent iš jų pasakojimų išgirdęs, kurioje vietoje vyko istorinės kautynės.
1998 metais pastatytas obeliskas, žymintis 1812 metų mūšio vietą. Nuo tada Deltuvoje kasmet ar kas antrus metus laiko ratas pasisuka ir bent kelioms valandoms grįžtame į mūsų protėvių epochą.
Šeštadienį į Ukmergę susirinko Karo istorijos klubai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos. Tradiciškai renginį jie pradėjo žygiuodami Ukmergės gatvėmis. Prie Laisvės paminklo vyko šventinės iškilmės, pagerbti kadais žuvę kariai.
Paskui veiksmas persikėlė į Deltuvą. Žiūrovų akyse buvo atgaivintas Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ir Rusijos caro Aleksandro I-ojo kariuomenių susirėmimas, vykęs būtent šioje vietoje 1812 metų birželio 28-ąją.
Maždaug valandą žiūrovai stebėjo mūšį, kadaise trukusį net 16 valandų. Griaudėjo patrankos, šautuvų salvės, žemę trypė kavalerijos žirgai, žvangėjo durtuvai, aidėjo karo būgnai ir kovai įkvepiančios dainos.
Po mūšio vyko gyvosios istorijos pamokos, karinės stovyklos apžiūra. Žiūrovai susirinko prie kariūnų palapinių, apžiūrinėjo jų amuniciją, ginklus, jodinėjo žirgais, fotografavosi, galėjo nusipirkti klubiečių pagamintų odinių gertuvių, naginių ir kitokių istorine dvasia alsuojančių daiktų.
Teatralizuota kova šiemet rengiama jau aštuntą kartą. Pagrindiniai renginio organizatoriai – Ukmergės karo istorijos klubas „1-as LDK Didžiosios Buožės pėstininkų regimentas”.
Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas pasakojo, kad šiemet į renginį atvyko apie 120 žmonių iš trylikos karo istorijos klubų.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas A. Pociūnas sako, kad mūšio inscenizacija Deltuvoje šiemet pasiekė ypač aukštą lygį. Tai tikrai rimtas, įspūdingas pasirodymas, sutraukęs minias žiūrovų.
Pasak pašnekovo, ekonominis sunkmetis ne pakenkė, o atvirkščiai – pasitarnavo šiam renginiui. Tokios inscenizacijos labai populiarios Europoje. Įvairiuose Europos miestuose vasarą jos vyksta beveik kiekvieną savaitgalį. Lietuvos karybos klubai taip pat kviečiami juose dalyvauti. Tačiau šiemet vykti į užsienio šalis daugeliui – per brangus malonumas, tad pasirenkamos savo šalyje vykstančios šventės.
Sužeistiesiems į pagalbą skubėjo markitantės.
Arvydas Pociūnas (kairėje) ir Julius Zareckas žino – mūšis Deltuvoje griaudės ir kitąmet.