„Ir taip nelepino manęs likimas nei vaikystėj, nei jaunystėj. O be to, nėra jau taip blogai – juk turiu rankas…“ – beveik dvejus metus neįgaliojo vežimėlyje sėdintis trisdešimt septynerių metų Gintaras Misiukas sako pakovoti už save išmokęs jau seniai. Tą turi sugebėti kiekvienas, o neįgalusis – dvigubai.
Ligita JUODVALKIENĖ
Likimas Gintarui akibrokštą mestelėjo iš tos pusės, iš kurios žmogus mažiausiai tikėjosi. Dvidešimt metų prie algos jis prisidurdavo kasdamas šulinius. Buvo tikras šulinių kasimo meistras. Eidavo po darbo, per išeigines – vis vienas kitas litas. Žinojo – darbas itin pavojingas. Neatsargus veiksmas – ir gali likti po žeme.
„Ir taip nelepino manęs likimas nei vaikystėj, nei jaunystėj. O be to, nėra jau taip blogai – juk turiu rankas…“ – beveik dvejus metus neįgaliojo vežimėlyje sėdintis trisdešimt septynerių metų Gintaras Misiukas sako pakovoti už save išmokęs jau seniai. Tą turi sugebėti kiekvienas, o neįgalusis – dvigubai.
Ligita JUODVALKIENĖ
Gintaras Misiukas sako, kad negalia jo neįveikė – antidepresantų niekuomet nenaudojo.
Autorės nuotr.
Tačiau bėda prie Gintaro prisėlino iš kitos pusės – nuvykęs į Vilnių pas užsakovą kasti šulinio, įkrito į statomo namo rūsį. Pats iš jo nebeišlipo. Apskritai ant kojų po šio nelaimingo nutikimo nebeatsistojo…
Medikai diagnozavo – vienas stuburo slankstelis visai sutrupėjo, kitas deformuotas. Devynis mėnesius praleido ligoninėje. Pasigedę pažįstami artimesnių kaimynų net teirautis pradėjo – ar tik nepasimirė Gintaras?
Nuvykę pas Ramygalos gatvėje gyvenantį Gintarą, radome jį ne vieną. Rytinės kavos puodelio buvo užsukęs tame pačiame name gyvenantis kaimynas Raimondas. Kas rytą užsuka. Tai jau tapo kaimynišku ritualu. Kaip ir šašlykų kepimas bendrame jokiomis tvoromis neatitvertame kieme.
Turi Gintaras mamą, labai gerą seserį. Bet jos gyvena kitur. „Sesuo Danguolė labai manimi rūpinasi – ji tikras mano Angelas sargas. O ir mama siūlė gyventi kartu. Tačiau aš likau savo namuose. Visada gerai sutarėm su Raimondu, o dabar jo draugystė ypač brangi – juk artimiausias kaimynas“, – sako pašnekovas. Po nelaimės buvę draugai labai greitai atsisijojo. Anot Gintaro, liko gal tik kokie penki procentai.
Vienatvė jau seniai jo netrikdo. Prieš aštuonerius metus su žmona išsiskyręs vyriškis gyveno vienas ir prieš atsėlinant nelaimei. „Metus naktiniu sargu dirbdamas dar labiau pripratau būti vienas“, – teigia vyras.
Iš pradžių gydytojai bandė guosti – davė lygiai penkiasdešimt procentų vilties, kad vaikščios. „Jau po kokių poros savaičių pats supratau, kad gyvent – gyvensiu, bet ant kojų nebepakilsiu“, – prisimena Gintaras. Suprato, kad gyvenimas įgauna kitą kokybę… Jei jau būti iki galo tiksliems – jo žodžiais tariant, apsivertė aukštyn kojom. Daug ko reikėjo mokytis iš naujo.
Vyriškis neapsimetinėja, kad buvo lengva priimti šį likimo iššūkį. Neramiai pasimuisto vežimėlyje, paprašytas prisiminti pirmąją savo kelionę neįgaliojo vežimėliu Ukmergės gatvėmis. „Buvo tikrai nejauku, atrodė, kad visi žvilgsniais varsto“, – prisipažįsta jis.
Prašau Gintaro prisiminti, kaip apibūdintų jausmą, kai dar savo kojomis eidamas gatve pamatydavo atriedantį neįgalųjį. „Gailestis“, – atvirauja pašnekovas. Ypač jei tas neįgalusis sėdi vežimėly ištiesta ranka. Prisipažįsta, kad jei neturėdavo ką į tą ranką įdėti, pereidavo į kitą gatvės pusę. Nesmagu būdavo. Uždirbdavo apie tūkstantį litų per mėnesį, už kuriuos su šeima turėdavo išsiversti.
Darbo niekuomet nevengė – išnaudojo kiekvieną laisvą valandėlę. „Nei sportui, nei žvejybai ar kitiems vyriškiems pomėgiams nebuvo laiko, – tikina Gintaras. – Dirbau, kad galėčiau pragyventi.“
Nelengva buvo ir išmokti judėti vežimėliu. Tuo labiau, kad ir tas ne pats moderniausias. Jį pamatęs net išsigando, kad namie pro duris nepralįs. Jis ne tik labai gremėzdiškas – nuolat genda, lūžta. Naujoviškas, patogus vežimėlis neįgaliajam – nemažas komfortas.
Kai Gintaro „transporto priemonė“ sulūžta, pirmasis į pagalbą atskuba Raimondas. „Jei skirtingus neįgaliojo vežimėlius lygintume su automobilių modeliais, pavyzdžiui, mersedesai, golfai, audi, tai Gintaro būtų zaporožietis“, – vaizdžiai paaiškina kaimynas.
„Jei nenaudotum, pasistatytum ir stovėtų, tai ir remontuoti nereikėtų“, – svarsto Gintaras. Tačiau išvažiuoti į gatvę buvo sunku tik pradžioje. Vyriškis prisipažįsta, kad nori jaustis kuo savarankiškesnis ir, kur tik gali, nuvažiuoja pats.
Dažnai važiuoja į turgų, miestą. Kelionė neįgaliojo vežimėliu nuo Ramygalos gatvės iki ligoninės trunka dvi valandas. Mintinai žino visus maršrutus, kur galima nusigauti ratukais. Tačiau Ukmergėje – begalė neįgaliajam nepravažiuojamų gatvių bei šaligatvių. Net į banką negali įvažiuoti.
Gintarui belieka pasidžiaugti, kad gyvena labai patogioje vietoje. Nuo jo namų netoli turgus, centras. Bet svarbiausia – Ukmergės rajono neįgaliųjų draugija čia pat. „Be jos aš būčiau prapuolęs. Ten dirbantys žmonės labai padeda“, – kalbėdamas apie draugiją, gražių žodžių vyriškis nepritrūksta.
Neįgalus vyriškis susirado draugijoje naujų draugų – likimo nuskriaustų, bet nuoširdžių ir atvirų. Tačiau sako, kad tarp neįgalių likimo brolių neretai tenka sutikti ir labai palūžusių, taip ir nesugebėjusių susitaikyti su neįgaliojo dalia. „Tokie arba prasigeria, arba pradeda apie kilpą kalbėti“, – Gintaras sako nesuprantąs, kaip jie buteliui pinigų negailintys. Juk neįgalusis daugelio darbų pats pasidaryti niekaip negali – prašo svetimų žmonių. O tuomet ir atsiskaityti kažkaip turi. Taigi kiekvieną litą kuo naudingiau išleisti knieti.
Kaimynas Raimondas tikina, kad Gintaras – stiprios valios žmogus. „Gal su palūžusiais neįgaliaisiais ir sunku bendrauti būtų, bet apie Gintarą to tikrai nepasakysi“, – tvirtina jis. Pats Gintaras neneigia, kad persilaužti po nelaimės, susitaikyti su negalia ir išmokti joje įžvelgti pozityvių dalykų jam reikėjo šiek tiek laiko. Tačiau vyriškis sako net be antidepresantų išsivertęs: „Pagalvojau – nėra man taip blogai. Turiu vežimėlį – galiu judėti. O svarbiausia – valdau rankas.“ Jas belieka tik kuo daugiau treniruoti. Pakilnojęs svarmenis namuose, jau ir už Ukmergės neįgaliųjų sporto klubą „Vilkmergė“ varžybose dalyvauja ir prizines vietas užima.
Vieno neįgalaus jaunuolio iš Jonavos mama, matydama tokį Gintaro tvirtumą, paprašė, kad leistų sūnui keletą savaičių pagyventi pas jį. Kad pasimokytų iš panašaus likimo žmogaus pastebėti gyvenimo šviesiąsias spalvas, įgautų optimizmo. „Tai jo situacija dar geresnė nei mano – jis ant kojų atsistoja ir paeiti net be ramentų gali. Bet jis, atrodo, paprasčiausiai tingėdavo – tik sėdėdavo ant sofos, o aš jam valgyt iš virtuvės ratukais vežiodavau“, – juokiasi pašnekovas.
Gintaras sako, kad sėdint neįgaliojo vežimėlyje jam labiausiai trūksta darbo ir pramogų – norėtų į kokį koncertą nuvažiuoti. Miesto stadionas, į kurį su rateliais galėtum pakliūti, – tolokai. „Vakare sutemus pavojinga važinėti – užklius vežimėlio ratukas ir nepamatysi, kaip ant žemės gali atsidurti“, – pašnekovas sako, ačiū Dievui, apvirtęs su visu vežimėliu dar nė karto nebuvo.
Sutinka neįgalusis gatvėje įvairių žmonių. Kartą vaikai ir paaugliai su savo piktom patyčiom užpuolė. Kiti minioje braunasi tiesiog per ratukus, nieko nežiūri. Bet daugiau vis tik tokių, kurie pamatę, kad vežimėlyje sėdinčiam sunku įveikti kokią kliūtį, pasisiūlo padėti.