Daugiavaikė šeima neteko viso turto

Ke­tu­rių vai­kų ma­ma Ri­ta Vi­to­nie­nė vi­so sun­kiai už­gy­ven­to tur­to ne­te­ko ma­žiau nei per pus­va­lan­dį. Tiek lai­ko už­te­ko, kad su­pleš­kė­tų Pa­va­sa­rio gat­vė­je sto­vin­tis me­di­nis na­mas.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr. Kai ug­nia­ge­siai at­vy­ko į ne­lai­mės vie­tą, na­mas jau de­gė at­vi­ra lieps­na.

Gais­ras Pa­va­sa­rio g. 26-ame na­me įsi­plies­kė penk­ta­die­nį, apie pu­sę vie­nuo­lik­tos va­ka­ro. Šei­ma tuo me­tu dar ne­mie­go­jo. Pir­ma­me na­mo aukš­te žiū­rė­jo te­le­vi­zo­rių.

„Vi­sa lai­mė, kad ne­pa­sa­kiau vai­kams ei­ti į vir­šų – sa­vo kam­ba­rius. Ne­ži­nau, kaip ta­da vis­kas bū­tų“, – brau­kia aša­ras kaip sto­vi vi­dur­nak­tį pa­li­ku­si mo­te­ris.

Be­žiū­rint te­le­vi­zo­rių vie­nas iš vai­kų pa­ma­tė lau­ke ant au­to­mo­bi­lio at­si­spin­din­čius kaž­ko­kius at­švai­tus. Iš­ėjo pa­žiū­rė­ti ir pa­ma­tė de­gan­čią man­sar­dą.

Su­au­gu­sie­ji iš pra­džių net ne­pa­ti­kė­jo – jo­kio kva­po, jo­kio triukš­mo jie ne­ju­to. Puo­lė į vir­šų, ati­da­rė kam­ba­rio du­ris, o iš ten jau pliūp­te­lė­jo lieps­na.

Iš ug­nies gniauž­tų lau­kan bė­gę žmo­nės su­sku­bo pa­si­im­ti tik tai, kas at­ro­dė svar­biau­sia ir bran­giau­si: Ri­ta – ran­ki­nę su jo­je bu­vu­siais do­ku­men­tais, vai­kai – kom­piu­te­rį. Tai vie­nin­te­liai svei­ki li­kę daik­tai.

Per ke­lio­li­ka mi­nu­čių, kol at­va­žia­vo ug­nia­ge­siai, lieps­no­jan­čiu fa­ke­lu vir­tu­siam me­di­nia­me na­me lieps­nos pra­ri­jo vis­ką: bal­dus, dra­bu­žius, mais­tą, in­dus, sta­ty­bi­nes me­džia­gas, bui­ties prie­tai­sus. Ug­ny­je žu­vo vai­kų nu­my­lė­ti­nis ka­ti­nas ir ka­na­rė­lės… Iš pa­ties na­mo li­ko tik ap­de­gu­sios sie­nos.

Ri­ta pa­sa­ko­jo vi­sai ne­se­niai bai­gu­si mo­kė­ti įmo­kas už iš­si­mo­kė­ti­nai pirk­tus daik­tus – bui­ties prie­tai­sus, bal­dus.

Siu­vyk­lo­je siu­vė­ja dir­ban­ti 37 me­tų mo­te­ris lie­ja skaus­mo aša­ras dėl pra­ras­to vi­so sun­kiai už­gy­ven­to tur­to. Per var­gą po kruo­pe­lę lip­dė sa­vo liz­dą. Se­no pa­sta­to re­konst­ruk­ci­jos per sep­ty­ne­rius me­tus dar nebu­vo už­bai­gę. Ren­gė­si me­di­nu­ką ap­kal­ti dai­ly­len­tė­mis, ap­šil­tin­ti. Vi­du­je dar ne­ vi­sus kam­ba­rius bu­vo spė­ję įreng­ti.

Nuo ko man­sar­do­je įsi­plies­kė gais­ras, šei­mai – di­de­lė mįs­lė. Ma­no, kad grei­čiau­siai nuo elek­tros. Ir vis tiek ne­ga­li su­pras­ti, kaip tai at­si­ti­ko. Juk elek­tros ins­ta­lia­ci­ją įren­gė iš naujo.

Vy­res­nė­lis aš­tuo­nio­lik­me­tis Ri­tos sū­nus Dei­vi­das ne­se­niai pra­dė­jo dirb­ti. La­bai sie­lo­ja­si dėl ug­nies pa­si­glemž­tos dar­bo su­tar­ties.

Ri­ta bū­tų dė­kin­ga už bet ko­kią pa­ra­mą.

Ke­tu­rio­lik­me­tis Eval­das, try­li­ka­me­tė Auš­ra – moks­lei­viai, pa­gran­du­kui Mo­des­tui dar nė­ra nė pen­ke­rių.

Ri­tos drau­gas, jau­nė­lio sū­naus tė­vas, su ku­riuo mo­te­ris ku­ria at­ei­tį, šiuo me­tu už­dar­biau­ja už­sie­ny­je. Iš­va­žia­vo vos prieš mė­ne­sį už­dirb­ti pi­ni­gų re­mon­tui. Ta­čiau kol kas spė­jo už­dirb­ti tik ke­lio­nei į Lie­tu­vą…

Skaus­mo pri­slėg­ta mo­te­ris pa­sa­ko­ja bro­lių, se­se­rų ne­tu­rinti, tė­vai mi­rę. Prieš sep­ty­ne­rius me­tus pa­lai­do­jo vy­rą… Vie­nin­te­lė at­spir­tis po ši­tos ne­lai­mės – lai­ki­ną pa­sto­gę su­tei­kę kai­my­nai ir drau­gai.

Šeš­ta­die­nį, ry­tą po gais­ro, Ri­tą su pa­čiais bū­ti­niau­siais daik­tais – šil­tais ap­klo­tais, pa­ta­ly­ne pir­mo­sios ap­lan­kė Uk­mer­gės ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro dar­buo­to­jos. Nu­ta­rė, kad esant to­kiai di­de­lei ne­lai­mei dar­bo die­nos lauk­ti ne­ga­li­ma. Mo­te­rys ne tik at­ve­žė rei­ka­lin­giau­sios pa­ra­mos, bet ir su­tei­kė in­for­ma­ci­ją apie įma­no­mą pa­ra­mą at­ei­ty­je. At­sku­bė­jo ir lė­šas jau ren­kan­čios Už­upio vi­du­ri­nės mo­kyk­los, ku­rią lan­ko vai­kai, pe­da­go­gės. Kuo ga­lė­da­mi prie pa­ra­mos or­ga­ni­za­vi­mo pri­si­de­da kai­my­nai.

Ke­tu­rių vai­kų ma­ma sa­vo tur­tą bu­vo ap­drau­du­si ir ti­ki­si, kad nuos­to­liai bus bent iš da­lies pa­deng­ti. Mo­te­ris pa­si­ry­žu­si sa­vo su­de­gu­sios tro­bos ne­pa­lik­ti ir ka­da nors pri­kel­ti ją iš pe­le­nų.

Į ne­lai­mę pa­te­ku­siai šei­mai šian­dien la­biau­siai rei­kia vi­sų mū­sų pa­gal­bos – vals­ty­bės ski­ria­mos so­cia­li­nės pa­ra­mos už­tek­tų tik dviem lo­voms nu­pirk­ti.

No­rin­tys pa­dė­ti Ri­tai žmo­nės ga­li su­si­siek­ti su ja te­le­fo­nu 8 675 37024 ar­ba skam­bin­ti į Ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­trą tel. 8 340 63561.

Dėkojame Renatai už filmuota medžiaga.