Skaitytojai domisi maisto įtaka sveikatai. Ukmergiškis ponas Juozas, paskambinęs į redakciją, pasakojo labai mėgstantis įvairias žuvis, nemažai jų suvalgantis.
Tačiau, teigė jis, pastaruoju metu vis dažniau girdima apie perspėjimus valgyti tik tam tikrą žuvį, kurioje nėra nuodingų medžiagų. Domėjosi, kokios žuvys yra užterštos, į kurias – sugaunamas jūrose ar auginamas tvenkiniuose – geriau nežiūrėti, kokias vartoti yra saugu.
Šiuo klausimu išsamų atsakymą, remdamasis moksliniais tyrimais ir pasaulinėmis apžvalgomis, „Ukmergės žinioms“ pateikė Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktoriaus pavaduotojas Darius Nienius.
Maždaug iki 1950 m. 99 proc. žmonijos suvartotų žuvų buvo laisvėje sugautos žuvys – apie 20 mln. tonų per metus. Vėliau laisvėje sugautų žuvų kiekis ir jų suvartojimas didėjo. Apie 1995 m. laukinių žuvų sugavimai stabilizavosi ties 90 mln. tonų per metus. Mokslininkų nuomone, buvo pasiekta pasaulio jūrinių vandenų produktyvumo riba.
Tačiau žuvų poreikis, teigiama, didėja. Maždaug nuo 1985 m. šią nišą užpildo dirbtinėmis sąlygomis auginamos žuvys – akvakultūros produkcija. 1985 m. buvo 5 mln. tonų akvakultūros produkcijos, o, pavyzdžiui, 2015 m. – 80 mln. tonų.
Pasaulio maisto saugos, veterinarijos, ichtiopatologijos (žuvų ligų mokslo) specialistai ir kitų sričių ekspertai nagrinėja, ar yra maistinės vertės ir saugaus vartojimo skirtumų tarp laisvėje sugautų ir tvenkiniuose užaugintų žuvų.
Pasaulio vandenyse gyvena apie 25 tūkst. žuvų rūšių, todėl detaliai ištirti ir palyginti visų rūšių nėra galimybės.
Atlikto tyrimo metu buvo vertinamos žuvų rūšys, kurių ES suvartojama daugiausia: lašišos, silkės, ančiuviai, tunai, skumbrės, sardinės, vaivorykštiniai upėtakiai ir karpiai. Ypatingas dėmesys skirtas Baltijos jūros silkėms (strimėlėms) dėl potencialaus Baltijos jūros užterštumo. Lašišos, vaivorykštiniai upėtakiai ir karpiai yra auginami dirbtinai (akvakultūros produkcija), o kitos minėtos rūšys yra laisvėje sugautos žuvys.
ES vidutiniškai du trečdaliai suvartojamų žuvų yra laisvėje sugautos žuvys, o vienas trečdalis – akvakultūros produkcija.
Nustatyta, kad teršalai žuvyse pasiskirsto ne tolygiai, o atitinkamuose organuose ar audiniuose. Dažniausiai teršalai kaupiasi kepenyse ir riebaliniuose audiniuose. Tačiau skirtingų žuvų rūšys riebalus kaupia nevienodai, pvz., menkės – kepenyse, o lašišos – papilvėje ir poodiniame sluoksnyje. Fiziologiškai žuvys daugiausia riebalų sukaupia prieš nerštą, todėl ir potenciali tarša tuo metu gali būti didžiausia.
Pripažįstama, kad daugiau teršalų į žuvies organizmą patenka su pašaru, o ne tiesiogiai per vandenį. Žuvų užterštumui didelę įtaką turi jų mitybos būdas, t. y. plėšriosios ar augalėdės/įvairiaėdės žuvys. Augalėdėms/visaėdėms žuvims, kurios sudaro apie 99 proc. Lietuvos akvakultūros produkcijos, potenciali rizika būti užterštoms per pašarus yra kur kas mažesnė nei plėšriosioms žuvims.
Maždaug 1/3 viso pasaulio vandenyse sugautų žuvų yra panaudojama žuvų miltų ir taukų gamybai, 2/3 suvartojami tiesiogiai žmonių maistui.
Kuo didesnis akvakultūros ūkiuose auginamų žuvų intensyvumas, tuo daugiau jos šeriamos dirbtiniais pašarais. Nuo pašarų sudėtinių dalių priklauso potenciali žuvų užterštumo rizika (pašarų sudedamosios dalys – javai (kviečiai, kukurūzai), aliejinių augalų produktai, kukurūzų miltai, žuvų miltai, žuvų taukai, premiksai, į kurių sudėtį įeina mineralai, mikroelementai, vitaminai, probiotikai).
Visose ES šalyse, vykdant oficialią maisto produktų kontrolę, žuvų ir žuvininkystės produktų mėginiai yra nuolat tiriami dėl sunkiųjų metalų (švinas, kadmis, gyvsidabris, arsenas), dioksinų ir kitų teršalų.
Kalbant apie rūšis (lašišos, silkės, ančiuviai, tunai, skumbrės, sardinės, vaivorykštiniai upėtakiai ir karpiai), tarp tirtų maistinės sudėties parametrų – energetinė vertė, baltymai, riebalai, Omega-6 polinesočiųjų riebalų rūgščių suma, Omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių suma, Omega-6 ir Omega-3 rūgščių santykis, ilgos grandinės Omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių suma, retinolis (vitaminas A), vitaminai D ir B12, jodas, selenas.
Dirbtinai auginami unguriai ar lašišos gali turėti 50 proc. daugiau riebalų nei jų gentainiai, augantys natūraliai, o laisvėje ir dirbtinėmis sąlygomis auginamų upėtakių riebalų sudėtis ir kiekis skiriasi nedaug.
Konstatuojama, kad jeigu dirbtinai auginamos žuvys šeriamos tinkamai subalansuotais pašarais, jų maistinė vertė gali būti aukštesnė nei laisvėje gyvenančių žuvų, ypač dėl Omega-3 rūgščių.
Tyrimais nustatyta, kad žuvys yra svarbus ilgos grandinės Omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių šaltinis ir gerokai pranoksta tokius maisto produktus kaip galvijų mėsa.
