Tuo tarpu, kai šalies ūkininkai savo ūkius modernizuoja, naudodamiesi Europos Sąjungos lėšomis, Pivonijos seniūnijoje, Alionių kaime gyvenanti Zofija Griškevičienė ūkį plečia tik tiek, kiek leidžia nuosava kišenė. Tikina nenorinti įsiskolinti bankams ir įsipareigoti paramos teikėjams.
Ligita JUODVALKIENĖ
Tuo tarpu, kai šalies ūkininkai savo ūkius modernizuoja, naudodamiesi Europos Sąjungos lėšomis, Pivonijos seniūnijoje, Alionių kaime gyvenanti Zofija Griškevičienė ūkį plečia tik tiek, kiek leidžia nuosava kišenė. Tikina nenorinti įsiskolinti bankams ir įsipareigoti paramos teikėjams.
Ligita JUODVALKIENĖ
„Nevažinėjam prabangiais automobiliais, ūkyje naudojam ne pačią moderniausią techniką. Bet ir į skolas, ačiū Dievui, nesame įbridę“, – ūkininkė Z. Griškevičienė mano, kad kaime gyvenantieji krize skųstis neturėtų.
Siuvėjos specialybę turinti Zofija Griškevičienė tikina, kad jai karvės "į kraują įaugusios“.
Autorės nuotr.
„Turiu siuvėjos specialybę, tačiau visas mano gyvenimas susijęs su žemės ūkiu, gyvuliais. Tikriausiai dėl to, kad geriausiai tai moku. Trylika metų dirbau melžėja kolūkio fermoje, vėliau – savo ūkyje“, – penkiasdešimt dvejų metų moteris pasakoja, kad kurti nuosavą ūkį pradėjo nuo nulio. Viena po kitos bandą papildydavo karvutės – visus sutaupytus pinigus pirmiausia išleisdavo galvijams įsigyti.
Dabar Z. Griškevičienės ūkyje yra dvidešimt devynios melžiamos karvės, banda telyčių. Septynis vaikus užauginusiai moteriai darbo jėgos ūkyje netrūksta. Nors ne visi vaikai gyvena kartu ir kasdieninių mamos darbų neapeina, bet į talkas du kartus kviesti jų nereikia. „Štai ir dabar, kol mes čia su jumis šnekučiuojamės, darbas vietoje nestovi – karves melžia sūnus Vytautas“, – džiaugiasi pašnekovė. Ji sako, kad nei traktorių, nei melžimo įrangos už šimtus tūkstančių neturi nusipirkę, tačiau darbas mechanizuotas, rankomis vis mažiau daryti reikia.
Moteris savo karvutes melžia tris kartus per dieną. Nežiūri į kitus ūkininkus, kurie melžia tik rytą ir vakarą. „Esu įsitikinusi, kad pietų nepamelžus, dalis pieno pradingsta. Karvė gi negali išnešioti tokio didelio pieno kiekio iki vakaro. Praktiškai įsitikinau – tris kartus melždama per dieną primelžiu penkiolika bidonų, o du kartus – kokių dvylika-trylika“, – ūkininkė tvirtina, kad bent du bidonai dingsta tiesiog akyse. Iš pieno gyvenančiam žmogui tai – nemaži pinigai. Z. Griškevičienė šypsosi – daug kas tuo netiki. „Nuo septyniolikos metų karves melžiu – savo nuomonės tikrai nepakeisiu“, – tvirtina ji.
Ūkininkė prisipažįsta daug metų nė atostogų neturėjusi. Kada atostogauja? „Tuomet kai sergu ir visus darbus už mane vaikai nudirba“, – kokio nors nepasitenkinimo gyvenimo savo būdu Z. Griškevičienės akyse nė ženklo nematyti. Anot jos, jei dirbsi, netingėsi, kaime gyvendamas ir žemę dirbdamas duonos visuomet turėsi. Nepriklausomai nuo laikų ar esamos santvarkos. „Mamą gal tik surišus galima būtų išvežti į kurortą“, – antrina ir namuose buvusios dukros.
Didžiausias nerimas moterį kamuoja dėl fermos. Ją dabar nuomojasi iš kitos ūkininkės, o ši neseniai perspėjo, kad šią žiemą fermos nuomoti nebesirengia.
Fermą ūkininkė užsimojo pasistatyti savo jėgomis, padedama vaikų. „Gyvulius jau beveik ant dienų reikia tvartan ginti, o kur ginti tai nėra. Bet manau, kad per mėnesį pasistatysime – turime nusipirkę blokelių, kitų reikalingų statybinių medžiagų. Iš statybinių blokelių greičiau mūras kyla nei iš plytų“.
Skaičiuojant kiekvieną litą, šeima pirko neišpjauto miško, iš kurio dar ruoš medieną. Paskaičiavo visi susėdę – taip net keliais tūkstančiais pigiau išeis.
Karves auginančių ūkininkų bėda – žema pieno supirkimo kaina. Pieną priduodama į vieną bendrovę, dabar ūkininkė gauna po keturiasdešimt du centus už litrą. „Jei bent po penkiasdešimt penkis mokėtų, būtų galima laisviau kvėpuoti“, – svarsto melžiamų karvių bandą iki penkiasdešimties galvų didinti planuojanti ūkininkė.