Ukmergiškio Giedriaus Juzėno svajonė iš arti stebėti Brazilijoje vykusį pasaulio futbolo čempionatą išsipildė su kaupu. Jį vyras vadina nepamirštama švente futbolo aistruoliams, kurių emocijos milžiniškuose stadionuose ir užtvindytose gatvėse atsivėrė visai kitomis spalvomis.
Asmeninio archyvo nuotr. Giedrius Juzėnas Brazilijoje įgyvendino savo svajonę.
Brazilijoje Giedrius dalyvavo aštuntfinalio varžybose tarp Prancūzijos ir Nigerijos bei ketvirtfinalio, kuriose žaidė Argentina su Belgija. San Paulo stadione žiūrėjo ir pusfinalį – jame rungtyniavo argentiniečiai ir olandai.
Bilietas į pusfinalį atsiėjo 1000 dolerių. Jį įsigijo ne Lietuvoje, kaip kitus, o čempionato metu. Atvirauja, jog į kai kurias varžybas įprastų ir bilietų „iš rankų“ kainos skyrėsi iki 20 kartų: „Teko girdėti, kad į tą pusfinalį ir 5000 dolerių kainavo. Tačiau policija akylai stebėjo tuos, kurie nelegaliai bandė parduoti. Matėm, kai areštavo vieną vyrą. Bet slaptai parduodamus bilietus tikrai įsigijo ne vienas.“
Giedriui teko matyti Brazilijos futbolininkų, kaip pats sako, „gėdingą pralaimėjimą“ vokiečiams Belo Horizontės mieste. Norėjo papulti ir į finalą, vykusį Rio de Žaneire. Tačiau dėl bilieto labiau pasisekė kartu atvykusiam draugui. Už bilietą jis sumokėjo 3000 dolerių. Tuo metu kai kuriems apsukruoliams finalas kainavo ir 13 tūkstančių…
Gyveno mašinose
Įspūdžių, apsistojus šiame mieste, šalia vieno garsiausių pasaulyje – Kopakabanos paplūdimio, ir taip užteko. „Į finalą argentiniečių tiek daug privažiavo, kad netilpo viešbučiuose, – pasakoja vyras. – Pro savo kambario langus matėm gatvę, nusėtą jų automobiliais. Jie ten leido laiką, matę darydavosi – tiesiog gyveno mašinose.“ Varžybos rodytos didžiuliuose ekranuose paplūdimiuose, o sirgalių elgesys sužavėjo: „Visi labai vieningi, kas vakarą skambėjo gražios, melodingos argentiniečių futbolo skanduotės.“
Čempionato varžybos vyko dvylikoje stadionų. „Visi, kuriuose buvau, – didingi, įspūdingi, labai tvarkingi. Kai kuriuose per varžybas būdavo apie 70 000 žiūrovų. Viskas gerai organizuota, jokių spūsčių. Rankines tikrino rentgeno aparatu, o aš turėjau tokią dūdą… Bet neįsinešiau – neleido, kad nebūtų pašalinių garsų“, – šypsosi Giedrius.
Lietuvą žino
Anot pašnekovo, čempionato metu miestų gatvės buvo perpildytos, visur begalė žmonių, daugybė pareigūnų. „Atmosfera išties ypatinga, nes žmonės iš įvairiausių pasaulio kampelių, atvykę žiūrėti įspūdingos futbolo šventės, ir buvo nusiteikę šventiškai. Patys brazilai draugiški, labai mėgsta europiečius. Lietuvą jie žino per krepšinį – tai nustebino, nes nė vienoj kitoj egzotiškesnėj šaly apie mus negirdėję“, – dalijasi įspūdžiais.
Tiesa, Giedriaus teigimu, kalbančiųjų angliškai Brazilijoje – mažuma: greičiau susišnekėsi portugališkai.
Sirgaliai nesipešė
Vyras įsitikino ir „tradicine“ priešprieša tarp Brazilijos ir Argentinos sirgalių. „Sėkmės vieni kitiems tikrai nelinki, – pastebėjo jis. – Ypatingai įstrigo: pradeda skambėti argentiniečių skanduotė, o kai visas stadionas nutyla – iškart priešininkai jiems atgal skanduoja…“
Šmaikščios ar mažiau draugiškos dainos kėlė šypseną ir patiems sirgaliams, ir turistams. Giedrius sako, jog argentiniečiams buvo ypač smagu „pasikandžioti“, Brazilijai 7:1 pralaimėjus vokiečiams.
„Tačiau kadangi daug apsaugos, sukarintos policijos, jokių muštynių neteko matyti. Ir iki stadiono reikėdavo ne vieną patikrą praeiti. Po šių varžybų galvojau, kad gali būti muštynės. O dar pats buvau su Brazilijos marškinėliais… Bet nuvažiavus į Belo Horizontės centrą, kavinėse, baruose brazilai bendravo su vokiečiais, juos patys sveikino. Nemačiau verkiančių, nusivylusių brazilų“, – pasakoja vyras.
Vadina švente
Iš Ukmergės kilęs, Vilniuje gyvenantis 36 metų Giedrius – didelis futbolo gerbėjas, kartais ir pats žaidžiantis senjorų lygoje.
Vyras džiaugiasi Brazilijoje įgyvendinęs vieną savo svajonių. O čempionato finale prisipažįsta norėjęs matyti Argentiną ir Braziliją…
„Kai matai tą spektaklį gyvai, jokių intrigų, kaip kad kameros kartoja, analizuoja… Aišku, klaidų pamatai, bet mes viskuo grožėjomės“, – lygina jis.
Apsilankė ir šalies sostinėje Brazilijoje, kuri „pasirodžiusi nykoka“: „Pats centras – tik valstybinės įstaigos, nelabai yra barų, kavinių. Žmonės po rungtynių eidavo į prekybos centrus ir ten valgydavo. Kainos sostinėje ypatingai didelės – kituose miestuose perpus mažesnės.“
Žiema – karšta
Nors Brazilija pripažinta kaip šalis, kur didžiausia socialinė nelygybė tarp vargšų ir pasiturinčiųjų, didmiesčiuose tokių kontrastų lietuvis nepastebėjo: „Ten, kur mes buvom, žmonės pakankamai gerai gyvena, pragyvenimo lygis aukštas. Visur tvarkinga, švaru, daug besitvarkančio personalo – gal dėl to, kad yra visokio plauko turistų.“
Šalyje, kur laiko skirtumas su Lietuva – 6 valandos, Giedrius sako patekęs į brazilišką žiemą. Alinančios kaitros „neaptiko“, o vakarais būdavo 18–20 laipsnių šilumos. Tiek pas juos – jau viduržiemis.
Kelionių negana
Kelionės – vienas didžiausių vyro pomėgių. Be daugybės kitų šalių aplankė Meksiką, Kubą, Venesuelą, Gvatemalą, Etiopiją, Honkongą, Filipinus… Mėgsta pažinti tolimų kraštų kultūrą, valgius.
Aistringa keliautoja – ir Giedriaus žmona Kristina.
Svetur lietuvis veržiasi ir išbandyti ekstremalią vandens sporto šaką – jėgos aitvarus. „Ieškom šalių, kur vėjas didelis. Buvom Zanzibare, Vietname, Barbadose, ketinam vykti į Panamą“, – pasidalijo planais.
Autorė: Vaidotė ŠANTARIENĖ