Ukmergės „Bočiai“ bendrijos pirmininko Algimanto Kacevičiaus pasiūlymu nutarė aplankyti Lietuvos pietryčių Aukštaitijos žymesnes vietoves.
Kelionė prasidėjo nuo Muitinės muziejaus Vilniuje. Jis įsteigtas 1994 m., jo pirmasis vadovas buvo Vytautas Jakelaitis. Ekskursijos vadovas išsamiai papasakojo apie muitinės veiklą įvairiais laikotarpiais. Ypatingame Muitinės muziejaus padalinyje senojo Medininkų pasienio posto teritorijoje aplankėme restauruotą vagonėlį, kuriame 1991 m. liepos 31 dieną omonininkai nužudė Lietuvos muitinės ir policijos pareigūnus. Žudynėms atminti įrengtas memorialas. Tyliai pastovėjome pagerbdami nužudytųjų atminimą.
Kitas kelionės objektas – Medininkų pilis, metraščiuose paminėta jau 1387 metais. Jos tikslas – apsiginti nuo Lietuvą puolančių priešų. Pilies teritoriją juosia išlikusi įspūdinga 1,8 m storio ir 14–15 m aukščio akmeninė siena, o pilies bokšto aukštis siekia net 25 metrus. Sienoje ir bokšte buvo įrengta 280 šaudymo angų pilies gynėjams. XVI–XX amžiuje pilies teritorijoje buvo įsikūręs dvaras su daržais ir sodais. Laikas sunaikino medinius pastatus ir pakeitė vietovaizdį. Išnyko kadaise pilį juosusios klampios pelkės, apsunkinančios galimybę prasibrauti priešui.
Kaip ir dauguma pilių, Medininkų pilis pokariu buvo apleista. 2004 metais ji perduota Trakų istoriniam muziejui, 2012 metais restauruota, joje įrengta ekspozicija, kurioje eksponuojami to meto ginklai, senos nuotraukos, paveikslai. Viena salė skirta Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko medžioklinių peilių ir jo sumedžiotų kanopinių žvėrių ragų, ilčių ir iškamšų eksponatams.
Toliau pasukame link Jašiūnų. Su puikia nuotaika įriedame į Jašiūnų dvaro kiemą – buvusią Radvilų, Balinskų ir Sniadeckių nuosavybę. Tai vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai pastatyti 1924–1928 metais. Kadangi aplink ošė miškai, rūmai daugiausiai buvo skirti apsistoti didikams per medžiokes. Rūmai baigti restauruoti 2015 metais, surinkta ir eksponuojama rūmų valdytojų dokumentinė medžiaga. Šiuo metu rūmai pritaikyti visuomenės reikmėms.
Kelionės pabaigai – Norviliškių dvaro pilis. Ji stovi pačiame Lietuvos pakraštėlyje, prie Baltarusijos sienos, žiūrint į žemėlapį – taip vadinamajame Lietuvos „apendicite“, Šalčininkų rajono Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Galėjome prieiti ir paliesti stulpelį, žymintį Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Ekskursijos vadovės patarimu to nedarėme, nes labai greitai galėjo pasirodyti pasieniečiai su nelabai mums palankiais klausimais.
Norviliškių pilis pastatyta XVII a. ant aukšto kalno ir žiūrint iš toliau atrodo labai įspūdingai. Pilies istorija įdomi tuo, kad Vaitiekus Šorcas, turtingas karys ir pirklys iš Rytprūsių, įsimylėjo ir vedė vietinę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Šeima pirko dvarą bendromis lėšomis ir pastatė ten pilį, bet gyvenimą aptemdė Šorco žūtis kare. Našlė Šorcienė pasikvietė iš Vilniaus brolius pranciškonus ir 1617 m. užrašė jiems Norviliškių palivarką. Jis buvo užrašytas su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais, javais, galvijais, sodybomis, daržais, miškais ir pievomis.
Vienuoliai privalėjo kuo greičiau pastatyti šv. Pranciškaus vardo bažnyčią ir prie jos vienuolyną, o tame vienuolyne nuolat gyventi ir kas savaitę laikyti mišias už fundatorius. Vienuolynu tapo Šorcų dvaro rūmai.
Kompleksas ne kartą nukentėjęs nuo gaisro. 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas. Šiuo metu pilies kompleksas yra Šalčininkų savivaldybės nuosavybė. Pilis restauruota, pritaikyta visuomenės reikmėms. Joje įrengta pokylių salė, miegamieji kambariai, švenčiamos vestuvės, gaminami valgiai pagal to meto receptus ir papročius. Planuojama tęsti kitų komplekso pastatų rekonstrukciją.
Už šią ekskursiją esame dėkingi „Bočių“ bendrijos pirmininkui Algimantui Kacevičiui ir kelionės organizatorei Adelei Sakalauskienei.
Emilija VAITKEVIČIENĖ
LPS „Bočiai“ Ukmergės rajono bendrijos narė
