Ukmergiškio Jono Šantaro bitininkystės ūkis įvertintas kaip pažangiausias visoje respublikoje. Aukštą įvertinimą jis pelnė neseniai vykusiame gyvulininkystės ūkių konkurse. Žemės ūkio ministerija apdovanojo penkiolika ūkių, kuriuose taikomos moksliniais tyrimais pagrįstos technologijos.
Ligita JUODVALKIENĖ
Algio Padoros nuotr. Apdovanojimo momentas: (iš kairės) Lietuvos zootechnikų sąjungos pirmininkas Vytautas Drūlia, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, Nijolė Šantarienė ir Jonas Šantaras.
Tūkstantį bičių šeimų turintis ūkininkas J. Šantaras, pasinaudojęs Europos Sąjungos parama, įsirengė medaus sukimo bei fasavimo linijas, nusipirko centrifugą, kitą modernią techniką, pakeičiančią rankų darbą. Tiek modernios įrangos Lietuvoje nė vienas bitininkas dar nėra įsigijęs. Taip pat pasinaudojęs europine parama nusipirko du mikroautobusus – į bitynus važinėti, medų gabenti dabar vargo neturi.
Susiruošęs pirkti įrangą ukmergiškis bendravo su kolegomis iš Suomijos, Italijos, Danijos, Prancūzijos. Domėjosi šiose šalyse naudojamomis technologijomis ir naujovėmis. Įsitikinti modernios įrangos nauda pernai pats nuvyko į Suomiją.
Iki Kalėdų J. Šantaras trūks plyš dar turi įgyvendinti keletą planų. Netrukus rengiasi pirkti korių gaminimo įrangą ir gaminti korius. Korių tikisi primeistrauti tiek, kad užtektų ne tik sau, bet ir kitiems bičiuliams.
Kitas sumanymas – įsigyti specialią įrangą bičių duonelei išimti – jau įgyvendintas. Šis produktas, vertinant pagal įdėtą darbą, – tiesiog aukso vertės. Mat anksčiau kiekvienas trupinėlis buvo iškrapštomas specialiai sūnaus Rolando pagamintu metaliniu įnagiu.
Palengvino žmonos darbą
J. Šantaro bityne darbuojasi visa šeima – sūnus Rolandas, duktė Loreta bei žmona Nijolė. „Korių nuakiavimo įrangą pirkau, galima sakyti, labiausiai dėl žmonos. Kai pavasarį pradėdavom sukti medų, jai tekdavo didžiausias krūvis – atverti bičių vašku užlipdytus korius. Nuo ryto iki vakaro prie jų su specialiom nuakiavimo šakutėm prastovėdavo, pervargdavo. Ir taip iki rudens…“ – pasakoja pašnekovas.
Kokių tik šakučių neišbandė Nijolė – ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio gamintojų. Bet nė vienos netiko – nuo ilgo darbo nuospaudas ant delnų primušdavo. Įsirengus liniją, šį katorgišką darbą Šantarų šeimos moterys gali pamiršti, nes užlipdytos korio akutės atveriamos automatiškai karštu peiliu.
Dovana – bitučių „portretai“
Įsigijęs naująją įrangą, bitininkas suprato, ką reiškia dirbti ne nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, bet „normalią darbo dieną“. Tačiau prisipažįsta, kad per išeigines dienas namie neiškenčia – sėda į spalvotomis bitutėmis išmargintą autobusiuką ir traukia lankyti savo „augintinių“. „Geriausios atostogos – bityne“, – įsitikinęs vyriškis. Kiek į jį bevažiuotum, darbo visuomet yra, nes bitininkystė – tai ne tik medaus iš avilių kopinėjimas.
Mikroautobusą slapčiomis nuo šeimos galvos Joninių šventės proga papuošė artimieji – į kiemą išėjusio tėvelio laukė siurprizas.
Bitės – gyvenimo palydovės
J. Šantaras tarp bičių „sukasi“ visą gyvenimą. „Dar į mokyklą nėjau, kai tėvas, taip pat bitininkas, spiečių kur aukštai medyje pamatęs, liepdavo man nukratyti. Jokios baimės nejutau – plikom rankom ir blauzdom prie bičių eidavau“, – porina jis. Bitininkavimo gudrybių iš mažens sėmėsi šeimininkaudamas savo nuosavame avilyje, ant kurio puikavosi net užrašas: „Jonuko“.
Meilė bitutėms išliko ir iš vaikiškų žaidimų išaugus. Į kariuomenę išėjo skaudančia širdimi – tėviškės sode palikęs dešimt avilių. Dar skaudžiau buvo, kai po poros metų grįžęs juos rado tuščius. „Niekas neprižiūrėjo, ir išmirė. Tačiau rankos po pirmos nesėkmės nenusviro – juose apgyvendinau naujas šeimas“, – pasakoja J. Šantaras.
Pritrūkęs avilių, juos gaminosi pats. Avilių ir dabar nusipirkti neieško – „namelį“ bitėms susimeistrauja savose dirbtuvėse. Dažniausiai naudoja spygliuočių lentas, tačiau, pasak bitininko, bitės nėra labai išrankios medienai, iš kurios pagamintas avilys. Mano, kad mažosios darbininkės neišbrokuotų net plastmasinio.
Varozė neįsisuko
Didžiausia pastarųjų metų bitininkų rykštė – varozė. Ši erkučių sukeliama liga sunaikino daugybę bičių šeimų visame pasaulyje. Kai kuriuose mūsų šalies bitynuose žuvo daugiau kaip 90 procentų šeimų.
J. Šantaras praėjusią žiemą didelių nuostolių tikina nepatyręs – matyt, nuo ligos apsisaugoti padėjo ekologiški preparatai. Patyręs bitininkas sako, kad cheminiai jau nebepadeda, nes erkutės, sukeliančios šią ligą, taip priprato prie jų, prisitaikė, kad vaistai net neveikia. Be to, ekologiškas priemones naudojant, ir medus švaresnis, sveikesnis būna.
Nuolatinės bitynų lankytojos – kiaunės. Šie žvėreliai, įlindę į avilį, ne tik medų „patvarko“, bet ir bites sušlamščia.
Pasak pašnekovo, ne ką mažiau svarbu už vaistus – nuolat stebėti bičių elgesį. J. Šantaras pats užsiima veislininkyste, daro veislių atranką. Nuo ryto iki vakaro suka su savo pagalbininku sūnumi Rolandu po bitynus, lanko „augintines“. O tie bitynai mūsų rajone „nebetelpa“ – net Jonavos, Panevėžio, Anykščių rajonuose J. Šantaro bitės nektarą renka.
Derliumi nesiskundžia
Kiek medaus privarvino į statines šiųmetinė vasara, ūkininkas nenorėjo atskleisti, tačiau patikino, kad skųstis blogais metais tikrai nebuvo pagrindo. „Jei pardavinėčiau medų turguje, tai vienų metų derlių tektų kokius 15-20 metų realizuoti“, – gudriai šypsosi nuo konkretaus atsakymo išsisukęs bitininkas.
Vienas iš stambaus bityno privalumų – beveik nestringanti realizacija. Prekybos centrai su „mažiukais“ neprasideda – ieško stambių tiekėjų. Šiuo metu bitininkas yra sudaręs sutartis su „Maxima“, IKI, „Norfa“. Tiesa, jiems tiekia produkciją beveik perpus mažesnėmis nei turgaus kainomis.
Konkurentai garbės nepaiso
Kartą J. Šantarą nemaloniai nustebino konkurentų „išradingumas“. „Vis nesulaukiau užsakymo iš vieno prekybos centro. Neapsikentęs paskambinau, o šie nustebo. Paaiškino, neva aš pats pranešiau, jog medaus nebetieksiu. Supratau, kad taip „kolegos“ pasistengė“, – pasakoja jis.
Anot bitininko, kartais ir didieji prekybos centrai pagudrauja – nesuperka produkcijos, laukdami, kad tiekėjai sumažins kainas. Pernai tokiu laiku sandėliuose medaus jis jau nebeturėjo, o šiais metais tenka prekybininkams įrodinėti, kad kainos nebėra kur mušti.
Rūšinis medus – mitas?
J. Šantaras pasakoja, kad medaus pirkti atvykę žmonės dažnai teiraujasi apie jo kokybę. Kiekvienas nori nusipirkti paties vertingiausio ir tai sieja su medaus rūšimis – pavasarinis, miško, grikių, rapsų, liepų. Tačiau medus gali būti rūšiuojamas tik su tam tikromis išlygomis. „Nėra visiškai gryno kokios nors augalų rūšies medaus. Bitutės nektaro rinkti skrenda iki trijų kilometrų, taigi savo kelyje randa įvairiausių augalų“, – aiškina jis. Jei aviliai stovi šalia grikių ar rapsų pasėlių, tokį medų pašnekovas priskirtų prie „apygrynių“.
Bitininkas sako, kad bene svarbiausia gero medaus sąlyga – baltos, panašios į šerkšną indo paviršiuje ar šonuose susidariusios dėmės. Tai ne kas kita, kaip žmogui labai naudinga medaus gliukozė.
Beje, perkant medų reikia žinoti ir tai, kad antroje rudens pusėje skysto ar minkšto medaus būti negali. Pataria per daug nesižavėti importiniu medumi, kuris skystą pavidalą išlaiko ištisus metus: „Tai ne medus, o medaus klastotė. Nors pirkėjui toks atrodo visada patraukliau nei jau sukietėjęs.“
Autorės nuotr. Užėjus šalčiams, Jonas Šantaras su žmona Nijole apžiūri, kaip žiemoja bitės.
Stiprybės šaltinis – vikšrai
J. Šantaras pažįsta nemažai bitininkų, kurie patys medaus nemėgsta. Pats jis su malonumu valgo ne tik medų, bet ir kitus bičių produktus. Suvalgyti šaukštelį bičių duonelės bei pienelio tapo kasdieniniu ritualu. Nesiraukydamas net keletą perais vadinamų bičių vikšrelių suvalgo.
Ar jaučia šių produktų poveikį? „Bičių produktai suteikia jėgos, energijos, žvalumo. Be visų šių gėrybių kažin, ar 63 metų sulaukęs, jausčiausi toks darbingas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Bičių įgėlimų bitininkas nebijo. Mano, kad nedidelė dozė nuodų nekenkia ir net yra naudinga organizmui. O bitutės kartais krimsteli ir savo šeimininkui – būna dienų, kai kokių penkiasdešimt įgėlimų tenka iškęsti. Bitininkas už tai visai nepyksta: „Bitės juk neskiria, ar tu šeimininkas, ar ne. Labiausiai joms nepatiks, jei pamatys arti avilio staigius judesius darant.“
Kartą viena, įpykusi, kad avilio ramybę sutrikdė, įlindo tiesiai… į ausį. Sūnus pagaliuku bandė išprašyti, tačiau ta, užuot išlindusi, dar giliau pasislėpė. Tąkart be medikų neišsivertė. „Ne tik man, bet ir bitei nebuvo malonu. Taip zvimbė ausyje, kad, rodės, kažkur pačiose smegenyse garsas atsimuša“, – juokiasi pašnekovas.
Cepelinai su žuvimi?
Beveik kas rytą J. Šantarą, apsirengusį sportine apranga, galima pamatyti iš namų link netoliese esančio miško išbėgantį. Tai jau daugelį metų sveiką gyvenimo būdą propaguojančio vyriškio mankšta. Kad linksmiau būtų, į kompaniją pasiima vieną iš augintinių – Maskvos sargybinių veislės šunį.
Šeimynykščiai jau seniai priprato prie tėvuko „keistenybių“. Mat mėsos nevalgančiam sveikuoliui žmona net cepelinus ar balandėlius gamina su žuvies įdaru. O pavasariui atėjus į salotų dubenį pjausto ne tik ridikėlius ir svogūnų laiškus, bet kiaulpienes, dilgėles, kitus žolynus.
Prisiklauso ir anekdotų
Prieš keletą savaičių J. Šantaro triūsas, įdiegiant ūkyje naujausias technologijas, buvo įvertintas respublikiniame konkurse, kurį organizuoja Lietuvos zootechnikų sąjunga. Iš 49 geriausiai ūkininkaujančiais pripažinti 15 ūkių. Finalininkai buvo apdovanoti Raseinių rajone esančioje „Karpynės“ sodyboje.
Apie apdovanojimą ir tai, kad jo ūkis pripažintas stambiausiu bei pažangiausiu, J. Šantaras kalba nenoriai. Yra iš praktikos pajutęs, kad pirmu būti dažniausiai labai nepatogu. „Kai eini iš paskos, niekam nekliūni, tačiau jei žingsniuoji priekyje, daug kam nepatinka“, – svarsto ūkininkas.
Apie savo ūkį jis yra prisiklausęs įvairių anekdotų. „Sykį nugirdau, neva aš į netoli bityno esantį tvenkinį esu pribėręs cukraus, o bitės sau ima iš jo ir medų avilin tik neša, tik neša“, – bitininkas tikina, kad panašių istorijų galėtų papasakoti ne vieną. Deja, visos jos nutyli, kad patys dosniausi gėrybes nešantys aitvarai – žmogaus rankos.