Į „Ukmergės žinių“ redakciją kreipėsi Vlado Šlaito viešosios bibliotekos kolektyvas. Laiške rašoma:
„Prasidėjus Vlado Šlaito viešosios bibliotekos pastato renovacijai buvo rengiamos talkos išnešti senus baldus, nereikalingus daiktus, išvalyti patalpas. Baldų lūženos, kitos atliekos buvo tvarkingai kraunamos šalia bibliotekos šiukšlių konteinerių. Kitoje kiemo pusėje savo statybines atliekas krovė remonto darbus atliekantys vyrai.
Buvo pastatytas ir didžiulis UAB „Ekonovus“ konteineris, šiukšlės išvežtos. Tačiau tilpo ne visos – palei pastato sieną liko krūvelė senų lentynų ir kėdžių. Ją ketinom išvežti sulaukę tuščio konteinerio.
Bet nespėjo išaušti rytas, ir į „lenininę“ talką pakilo aplinkinių namų gyventojai. Pamatę prie bibliotekos konteinerių krūvelę šiukšlių, jie ėmė vilkti čia savo šlamštą: senus buities rakandus, maišus su atliekomis, žalienas, nebereikalingas namų duris, čiužinius…
Kas žino, ar po nakties neatbogins sugedusio šaldytuvo, dulkių siurblio ar išaugtos vaikiškos lovytės. Čia juk ne savo kiemo konteineris, čia juk viešoji biblioteka, vadinasi – visų ir niekieno?
Už sprando pagautas seniokas, tempęs iš rūsio maišą su supelijusiais burokais, didžiai nustebo, jog čia, girdi, nevalia pilti šiukšlių. „O koks jums skirtumas – vienu maišu daugiau ar mažiau, jau va, kiek priversta“, – pasipiktinęs aiškino senjoras, lyg buldozeris atkakliai stumdamas prieš save link šiukšlyno savo dvokiančią naštą. Ir tik pagrasinus, jog tuoj ir pats atsidurs konteineryje su visa savo manta, burbėdamas nuvilko maišą šalin.
Ištikimiausi skaitytojai, džiaugdamiesi permainomis bibliotekoje, jau dabar laukiantys įkurtuvių renovuotose patalpose, siūlo organizuoti budėjimą šalia kieme iškilusio sąvartyno. Užsidegti fakelus arba sukurti laužą ir saugoti per naktis bibliotekos prieigas nuo nužmogėjusių, bet kokį padorumą praradusių „kaimynų“, bandančių atsikratyti savo šiukšlėmis bibliotekos kieme. Šeimininkės ir arbatą žada virti budėtojams.
Žadama budėti ir su fotoaparatais bei filmavimo kameromis, kviestis į pagalbą televiziją, policiją, aplinkosaugą. Čia pat bus parengtas stendas su „burokinių seniokų“ nuotraukomis, kurias, pasibaigus renovacijai, bus galima sudeginti ant laužo. Per daug ilgai laukėme bibliotekos renovacijos, kad taip lengvai numotume ranka į tai, kas vyksta aplink jos pastatą.“
Komentuoja Ukmergės rajono savivaldybės Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vedėjas Aidas Dutkus:
„Keista dėl tokio požiūrio: kaimynas daro – tai ir man galima. Šitaip pasielgę asmenys neišvengtų bausmės tokiu atveju, jeigu juos pavyktų nustatyti. Tačiau sudėtinga, kai padaro nepastebėti, niekieno nematomi. Tokie pažeidimai dažniausiai įrodomi, tik pagavus už rankos: jei būna užfiksuoti, nufilmuoti, gal yra liudininkų.
Baldus, kitas panašias atliekas privaloma vežti į Gerseniškių gatvėje esančią aikštelę. Problema – žmonių sąmoningumas: juk yra patvirtintos tvarkos taisyklės, sudarytos sąlygos atsikratyti didelių gabaritų atliekomis.
Panašios situacijos, kurių mieste yra ir daugiau, tikrai nėra paliktos likimo valiai: mieste esančiomis vaizdo kameromis ir, kur įmanoma, kitais įrenginiais filmuojama, ir pažeidėjai sulauks bausmės – už pažeidimus teks atsakyti.
Tokiais atvejais kaip šiuo, reikėtų pranešti mums į Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyrių. Ne tik atkreiptume dėmesį, bet dar ir pasistengtume, kad būtų nufilmuota. Bausmė pirmą kartą įkliuvus už tokį pažeidimą – nuo įspėjimo iki 140 eurų. Nusižengus antrą kartą per metų laikotarpį gali tekti pakloti ir iki 600 eurų.“
Komentuoja Ukmergės psichologijos studijos psichologė-psichoterapeutė Ilona Krasauskienė:
„Save, kitus, aplinką, santykį su kitais suvokiame jau turimu mąstymo gebėjimu, tik mums būdingomis kognityvinėmis (pažinimo) schemomis. Ne patys įvykiai, o jų asmeninis suvokimas, individuali aplinkybių interpretacija mums sukelia vienokių ar kitokių minčių ir impulsų veikti, t. y. elgtis. Jei žmogus mato konteinerį ir jį suvokia kaip vietą visokioms šiukšlėms mesti, tai tokį veiksmą ir atliks. O kitas, turintis platesnę mąstymo schemą, jog tai TIK statybinių atliekų konteineris, jis priklauso kitai organizacijai, bet ne jų bendrijai, vargiai pasinaudos statybininkų nuosavybe.
Nuo mūsų pasaulio pažinimo modelio priklauso, kaip tvarkomės kasdien, kaip priimame iššūkius, nepatogumus ir kaip jaučiamės šitaip elgdamiesi. Jei metų metus treniravomės mąstyti tam tikru būdu ir tai tapo savotišku įpročiu, nepriklausomai nuo mūsų norų, pasipriešinimų, mūsų senasis mąstymas „trinsis“ labai lėtai arba gali tapti išvis nepakeičiamu.
Šioje situacijoje įžvelgiu ne tik atskirų ukmergiečių, bet ir visos šalies apsišiukšlinimo problemą. Sveikinu bibliotekos kolektyvą sulaukus renovacijos, suprantu jų norą patiems prisidėti prie kuo greitesnių darbų pabaigtuvių. Tačiau suprantu ir eilinius miestiečius, besiskundžiančius nepakankama konteinerių kiekybe ir kokybe. Abi puses spaudžia tas pats klausimas: o kur dėti šiukšles?
Jei bibliotekos kaimynai pakankamai aprūpinti atliekų atsikratymo talpyklomis, jos nuolat išvežamos, tai būtų padoru, kad šiukšlės nugultų savų kiemų, o ne bibliotekos konteineryje. Jie moka mokesčius už paslaugas organizacijai, tvarkančiai jų šiukšles, ir jei paslaugos suteikiamos kokybiškai, piliečių nebekamuos klausimas, kaip jomis atsikratyti.
Mačiau statybinių darbų aikštelių, kurios saugiai izoliuotos ir neprieinamos visuomenei. Ant didžiulio metalinio konteinerio švyti užrašas „Tik statybinėms atliekoms“. Daugiau informacijos, daugiau aiškumo ir ribų nubrėžimo.
Jei darbų aikštelė apribota nuo piliečių vaikštynių, jie nebeturėtų bandyti bibliotekos darbuotojų kantrybės ir geranoriškų jų įsitikinimų apie miesto knygų šventovę. Galime pabandyti daryti viską, ką galime padaryti dėl savęs ir jausti malonumą.“
