Atkeliavęs iš Pietų Azijos šalių, Lietuvoje išpopuliarėjo mehndi – kūno tapybos chna dažais – menas. Ten nuo senų senovės chna dažais puošiamasi įvairių švenčių metu, tikima, kad įmantrūs raštai neša sėkmę, saugo nuo blogos akies. Dažniausiai išpiešiamos rankos, kojos, rečiau – veidas, nugara.
Lietuvoje mehndi kūno tapybos menas geriau žinomas kaip trumpalaikės henna-chna tatuiruotės. Tai – linksma, saugu, paprasta ir… laikina. Juk būtent laikinos tatuiruotės kai kuriems – puikus pasirinkimas. Jos daromos natūraliais chna dažais, todėl yra visiškai nekenksmingos, laikosi nuo 4 dienų iki dviejų savaičių. Laikinos tatuiruotės gali būti švenčių, gimtadienių akcentas.
Su kūno tapyba susipažinti galėjo ir ukmergiškiai – Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje buvo surengtos kūrybinės dirbtuvės „Piešinių ant kūno menas“. Dirbtuvėms vadovavo chna tatuiruočių meistrė – ukmergiškė Vidmantė Startaitė-Periokienė.
„Į mano gyvenimą henna-chna tatuiruotės atėjo labai netikėtai – gavau tūtelę dažų dovanų. Žinoma, iš pradžių piešiniai buvo mėgėjiški, tačiau nesustojau, bandžiau dar ir dar kartą, praktikavausi piešdama ne tik ant savęs, bet ir draugų. Taip ir ranka pradėjo klausyti. Piešiniai darėsi vis sudėtingesni, atsirasdavo daugiau žmonių, norinčių pasipuošti. Viskas vyko labai natūraliai, ir štai dabar jau mokau kitus renginio metu“, – pasakojo Vidmantė. Jai, turinčiai fotografinę atmintį, užtenka tik pažvelgti į piešinio pavyzdį ir ji meistriškai viską atkartoja.
Bibliotekos vasaros skaitykla sunkiai talpino visus susirinkusius, smalsiai renginį stebėjo ir praeiviai. Renginio vedėja supažindino su chna meno istorija ir subtilybėmis. Vėliau visi patys piešė su chna dažais, mokymai vyko nuo pat pradžių – kaip paimti dažų tūtelę, kaip nupiešti pirmąjį lapelį ir galiausiai – kaip nusipiešti norimą ornamentą.
Visi nekantriai laukė paskutinės renginio dalies – kiekvienam pažadėtas išsirinktas piešinys ant kūno. Per bibliotekos kiemą nusidriekė ilga eilė: per tris valandas chna tatuiruotės papuošė visus norinčius. Mergaitės rinkosi širdeles, gėlytes, merginos – indiškus ornamentus, mandalas, vaikinai norėjo puoštis skorpionais ar paukščio sparnais per visą nugarą. Nors Vidmantė piešė nesustodama, ji sakė visai nepavargusi ir šypsojosi priimdama žmonių komplimentus.
Tapyba chna dažais – ne tik išliekantis gražus piešinys, tačiau ir tam tikras meditacijos būdas, kuriuo piešiantysis tarsi užkoduoja gerus linkėjimus ir sėkmę. Kiekvienas, atėjęs į renginį, galėjo prisiliesti ir prie šimtamečių tradicijų, kurios atkeliavo į šiuolaikinę kultūrą.
Sigita ASTIKIENĖ
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-kraštotyros skyriaus vedėja
