Per Velykas retai tebegirdim giedančius lalauninkus, nebesisupam velykinėse sūpuoklėse. Nors kai kur senieji lietuvių kalendorinių švenčių elementai gyvi tradicijų puoselėtojų dėka. Margutis – tarp svarbiausių šventės simbolių, tačiau Ukmergės kultūros centro etnokultūros specialistė Vilma Mulevičiūtė-Sabaliauskienė neišskiria vien tik jo.
Kultūros centro archyvo nuotr. Velykų tradicijos prisimenamos kultūrininkų renginiuose.
„Prieš Velykas seniau tekdavo labai daug ką atlikti. Todėl kiaušinius margindavo kuo paprastesniais, laiko neužimančiais būdais, kad suspėtų ir daug kitų darbų nuveikti. Reikėjo ir pasninkiškų valgių, ir Velykoms – mėsiškų susiruošti“, – pasakoja ji.
„Maistai tuomet būdavę kitokie, – sako pašnekovė. – Žmonės prieš Velykas septynias savaites nevalgydavo mėsos, pieno. Šitiek nusipasninkavus ir tas kiaušinis buvo nesvietiškai skanus. Svarbu, kad ant Velykų stalo būtų kepinių, o iš pašnekesių su kaimų močiutėmis žinoma, kad mūsų krašte vaišės neįsivaizduotos be rūkyto virto kiaulienos kumpio su krienais.“
Velykoms ypatingai puošdavo namus: „Verdavo sodus, darydavo karpinius. Popierines karpytas užuolaidėles kabindavo ant lempų ir prieš Velykas, ir prieš Kalėdas. Ir šventam namų kampely turėjo būti karpinių. O didžiausia vaišių stalo puošmena – iš savo mušto sviesto suformuotas avinėlis.“
Per šventę laikytasi ir žaidybinių papročių. „Susitikdavo visi ant šventoriaus, žaisdavo, ridendavo margučius, juos mainydavo, lygindavo, kieno tvirtesnis, išskirtinis. Be sūpynių – irgi ne Velykos: suptis būtinai reikia, žadint žemę, kad būtum sveikesnis, linų pluoštas – ilgesnis. Antrą dieną buvo priimta eiti pas kaimynus ir sveikinti, linkėti. Štai Veprių krašte, būdavo, vieną dieną eina vyrai, kitą – moterys“, – sako V. Mulevičiūtė-Sabaliauskienė.
Neatsiejama nuo šventės ir lalavimo tradicija, kai per Velykas vaikščiodavo būriu pakiemiais ir dainuodavo po langais. „Lalaunykai užeina į kiekvieną gryčią, šeimininkė juos vaišina, o jie šeimininkei rankas plauna. Išeina privaišinti, primylėti – tokia buvo jaunimo pramoga“, – dėsto ji.
Lalaunykai turėjo velykines giesmes, kuriose skambėdavo tam tikrą reikšmę turintys atsikartojimai. Juose – želmens, lino, vyno, kiti motyvai. Pašnekovė svarsto, jog išsaugoti senovines Velykų dainas geriausiai pavykę miškingajame Dzūkijos krašte. Tuo metu pas mus, anot jos, Rytų Aukštaitijoje, buvo labai populiarios vadinamosios sūpuoklinės dainos, imituojančios supimąsi.
„Dar mūsų krašte per Velykas didelis dėmesys buvo skiriamas būtent krikšto vaikams, o jeigu jis – dar koks našlaitėlis… Vaikams būdavo lauktuvės, apdovanojimai. Margutis ir buvo viena didžiausių dovanų. Dabar kiaušinis atrodo nieko vertas, o tada buvo gerovės, sveikatos šaltinis“, – lygina ji.
Etnokultūros specialistė pastebi, kad kiaušinių margumas dabar kitoks. Žmonės pamiršę skutinėjimą, dažymą vašku. Pati sako mėgstanti dažyti senoviniu pavyzdžiu – su svogūnų lukštais: „Reikia ant kiaušinio jų susukti labai daug, lukštų dar ir į vandenį primesti, ilgėliau pavirti. Būna panašūs į marmurinius, nuo aukso iki tamsiai rudos spalvos – priklauso nuo lukštų kiekio.“
Tiesa, pastebi, jog senaisiais marginimo būdais, apimančiais mūsų kultūrai būdingą ornamentiką – žvaigždutes, tulpytes, kitus raštus, irgi domimasi. Su šiomis Velykų tradicijomis jas puoselėjantys kultūros darbuotojai supažindina bendruomenių renginiuose.
Vaidotė ŠANTARIENĖ
