Ukmergės autobusų stoties patalpose keleivius pasitinka ir išlydi pianinas, ne vienam suteikiantis gerų emocijų.
„Senokai buvojau Ukmergės autobusų stotyje, tačiau pastarasis apsilankymas labai maloniai nustebino ir nuteikė – stoties patalpose, keleivių laukimo salėje, pamačiau pianiną. Paklausus darbuotojos, kas skambina pianinu, ji atsakė, kad yra žmonių, kurie anksti ryte ateina, pralinksmina keliaujančiuosius ir personalą, apsilanko Meno mokyk-lą lankantys rajono moksleiviai, papasakojo, kad ukrainiečiai vyrai labai gražiai pagrodavo, bet dabar jų nebesimato. Kai pasiteiravau, kieno idėja buvo šis pianinas, darbuotoja su pasididžiavimo gaidele balse ištarė – mūsų direktoriaus. Kokia nuostabi, sveikintina idėja, virtusi puikia nemokama pramoga. Sušyla širdys, prasiskleidžia šypsenos, nušvinta paniuręs žiemos dangus. Laimė glūdi labai mažuose dalykuose, tik reikia juos pastebėti ir įvertinti“, – rašė mums viena laikraščio skaitytoja.
Kaip ir kodėl šis instrumentas buvo įkurdintas tokioje ne visai įprastoje vietoje?
UAB Ukmergės autobusų parko direktorius Rimvydas Olšauskas sakė, kad pastatyti pianiną keleivių laukimo salėje manė jau seniai. „Pats labai mėgstu keliauti ir teko matyti kitur stovint instrumentų, kuriais keleiviai, jei nori ir geba, gali groti“, – kalbėjo R. Olšauskas. Vasarą tokią pačią mintį pasiūlė ukmergiškė Smiltėja Žlabienė. Ji pati ir pristatė pianiną, kurį gavo iš verslininko Valdo Mikalajūno. Taip liepos mėnesį instrumentas atsirado Ukmergės autobusų stotyje.
Direktorius sakė turįs minčių bendradarbiauti su Meno mokykla, kurios Muzikos skyriaus mokiniai galėtų tikslingai ateiti čia pagroti. Pasak jo, tikrai yra žmonių, kurie, pamatę pianiną, užsinori pagroti. Leidimo klausti nereikia, tačiau dauguma atsiklausia dispečerių. „Nuo muzikos ir kiti keleiviai, ir mūsų darbuotojos tik šypsosi“, – dalijosi pašnekovas.
Pasidomėjus, koks paties direktoriaus santykis su muzika, R. Olšauskas sako, kad muziką jis labai mėgsta. Jaunystėje ir grodavo, ir dainuodavo, ir šokdavo. Tiesa, grodavo ne instrumentu, o didžėjaudavo prie pulto. Ne vienus metus buvo didžėjumi Širvintose, o tuo užsiiminėjo studijų metais.
Pasiteiravus, ar autobusų stotis galėtų būti atvira meno renginiams, direktorius sakė, kad yra linkęs bendradarbiauti ir priimti ne tik muziką, bet ir parodas. Tačiau prieš tai reikėtų aptarti idėją, kad ji nebūtų iššaukianti, šokiruojanti, reikalaujanti specialaus pasirengimo suvokti, o kad būtų orientuota į daugumą – vidutinius žmones. „Mūsų klientai turi savo nuomonę, ją išsako dispečerėms. Nesinorėtų, kad joms tektų klausytis neigiamų atsiliepimų ar priekaištų. Reikia atsiminti, kad tai yra vieša vieta.“
Pasak direktoriaus rytais didesnį srautą sudaro keleiviai, kure vyksta į kitus miestus. Po pietų ir vakare daugiau keliauja rajono žmonės, nuo ryto atvažiavę į Ukmergę apsipirkti ar į gydymo įstaigas. Sutvarkę reikalus mieste, jie salėje laukia savo autobusų.
