Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenanti ukmergiškė Vilma Zaleskaitė-Walters savo gyvenimą dalija tarp Portlando, kuriame įsikūrė, ir Kadrėnų, kur gyvena jos mama. Amerikoje jogos mokanti bei savo programas kurianti profesionali jogos mokytoja…
Gedimino Nemunaičio nuotr. Jogą praktikuojanti Vilma Zaleskaitė-Walters jos moko ir kitus.
…ir gimtojoje šalyje buria bendraminčius.
Į Oregono valstiją, Portlando miestą prieš 17 metų Vilma išvyko kaip meilės emigrantė – Vilniuje sutikusi artimą savo sielai amerikietį, po kelerių metų ištekėjo ir išvyko į jo šalį.
51 metų moteris pasakoja, jog pradžia svečioje šalyje labai rožinė nepasirodė – jautė kalbos barjerą, neturėjo nei draugų, nei darbo. Net kainos parduotuvėje buvo svetimos ir neįprastos. Mat pirkdama viską mintyse versdavo litais. Tuomet pieno litras, ten kainuojantis tris dolerius, vaje, koks brangus atrodė…
Vilmos vyras Bill Walters Portlande dirbo advokatu. Po darbo namo ne iš karto grįždavo – dar vedė jogos pamokas.
„Buvo tikrai nuobodu – sėdėjau per dienas namie ir galvojau, kuo užsiimti“, – prisimena pašnekovė. Lietuvoje tuometinę Klaipėdos konservatoriją, režisūros studijas baigusi Vilma Portlande buvo trumpam įsidarbinusi režisieriaus padėjėja vaikų teatre, tačiau vėliau pasuko kitu keliu.
Joga nuo vaikystės Vilmai nebuvo visiškai svetima sąvoka. „Žinojau, ką tai reiškia – namie jogą praktikavo tėtis, propagavo sveiką gyvenimo būdą. Jis pasakojo išmokęs iš savo tėvo, mano senelio. O šis, tėvo pasakojimu, iš savojo. Visa jogų dinastija“, – šypsosi ji.
Minutės virto gyvenimo būdu
Susipažinus su būsimu vyru, joga buvo pirma bendra jų pokalbių tema. Tačiau tuomet pati jogos nepraktikavo. Billas nusivesdavo vakarais į savo pamokas, tačiau pati vidinio poreikio nejautė.
„Billas man skambindavo iš darbo kiekvieną rytą maždaug apie vienuoliktą valandą ir klausdavo, ką veikiu, ar bent kiek praktikuoju jogą. Kadangi nenorėjau pradėti mūsų bendro gyvenimo melu, išsitiesdavau jogos kilimėlį kelias minutes prieš vienuoliktą, atsistodavau į kokią pozą, minutę pastovėdavau joje – ir tiek tos mano jogos“, – smagiai dėsto apie savo abejingumą užsiėmimui, be kurio dabar nė neįsivaizduoja gyvenimo.
Tačiau ta minutė netruko virsti dešimtimis minučių, vėliau valandomis, kol apėmė visą jos gyvenimą, tapo net verslu. Vėliau kartu su vyru Portlande įkūrė studiją „Jogos projektas“ ir abu atsidėjo šiai veiklai.
Sukūrė savo programą
Oregono valstijoje Vilma yra žinoma ne tik kaip jogos studijos savininkė ir jogos mokytoja. Šiame mokyme ji ne tik perduoda kitų atrastas tiesas, įgytas iš gerai pasaulyje žinomų jogos mokytojų Angela Farmer ir Victor van Kooten, – pati yra sukūrusi savo programą „Joga apkūnioms moterims“.
Keliolika jos suburtos grupės narių nepabūgo surengti fotosesiją ir nusifotografuoti kalendoriui. Šis leidinys pasklido po Jungtines Valstijas ir platesnį pasaulį, sulaukė didelio visuomenės dėmesio.
„Apkūnios moterys dažnai nepasitiki savimi, varžosi savo išvaizdos, mano, kad nesugebės atlikti jogos pozų. Pačios nustemba, kai pajunta, kad daugelis nėra tokios jau sudėtingos, kaip atrodo. Greitai pajunta pasikeitimus ne tik savo kūne, bet ir mintyse – joga padeda įgauti pasitikėjimo savimi“, – pasakoja patyrusi mokytoja.
Palaikė sektantais
„Prieš keliolika metų, kai pradėjome mokyti jogos, vesti užsiėmimus Lietuvoje, daug kas kaip į kokius sektantus nepatikliai žiūrėjo“, – mena Vilma.
Bet tai jau praeitis. Dabar atvykusi tik spėja suktis: veda jogos pamokas Vilniuje, Klaipėdoje, Druskininkuose, Ukmergėje. Prieš keletą metų ji pravedė specialią jogos pamoką Ukmergės ligoninės reabilitacijos skyriaus medikams.
Svarbu įsiklausyti į save
Vilma aiškina, kad joga neapsiriboja tik pozų, vadinamų asanomis, tobulinimu – tai gyvenimo būdas, savęs pažinimo kelias. Tikina, kad nebūtinai turi tapti vegetaru – ji pati teigia nesusikūrusi religijos dėl maisto.
Mėsos moteris nevalgo, bet nėra nusistačiusi prieš ją, retkarčiais pagurkšnoja vyno bei alaus. Anot jos, svarbiausia išmokti įsiklausyti į savo organizmo prašymus, ženklus ir jam neatsakyti – valgyti tai, ko tuo metu norisi.
„Išmokęs įsiklausyti į save, geriau girdėsi ir kitą. Apskritai joga žmogui prideda daugiau jautrumo, pilnatvės pojūčio“, – jogos naudą aiškina pašnekovė.
Lietuvoje trūksta šypsenų
Ne kartą teko girdėti, kad amerikiečiai – dirbtinėmis šypsenomis, storais sėdmenimis ir kalbomis apie pinigus garsėjanti tauta.
Vilma tam nei pritaria, nei neigia: „Kad mane supa kitokie žmonės. Pinigai, nors ir nėra visai nesvarbūs, jų pokalbiuose tikrai nedominuoja. O kaip tik šypsenų ir trūksta Lietuvoje. Amerikoje žmonės vieni kitiems dėmesį moką parodyti, šypsosi, komplimentus dažniau sako. Kaip tai gali būti nemalonu? Tiesa, pastaruoju metu matyti, kad žmonės Lietuvoje po truputį keičiasi.“
O dėl storulių pašnekovė visiškai sutinka. Sako, kad palyginti su Amerika Lietuvoje labai apkūnių gerokai mažiau.
Rami oazė – Kadrėnų kaimas
Į Lietuvą, pas Kadrėnų kaime gyvenančią mamą, moteris teigia kasmet parvykstanti. Šiemet čia praleido beveik pusmetį. Į Europą iš Portlando vyko turėdama kitokį tikslą – buvo nusiteikusi pailsėti Italijoje, pakeliauti. Tačiau įsitikino, kad ne kelionėms ji sutverta – jai geriausias poilsis Kadrėnuose. Sako, kad čia ramu, gražu, nuostabus maistas, gardus tyro šaltinio vanduo.
Į klausimą, kur ji jaučiasi kaip namie – Lietuvoje ar Amerikoje, pašnekovė atsakė ilgai nesvarsčiusi: „Man namai ten, kur tuo metu esu. Net nežinau, kur tie „tikresni“.
Tik būdama čia labiausiai pasiilgsta vyro ir augintinės katytės, o ten ilgisi savo lietuviškos šeimos. Dar Amerikoje jai trūksta lietuviškų cepelinų ir bulvinių blynų. Ten pati jų negamina – ir bulvės ne tokios, ir aplinka ne ta… Užtat atvykusi į gimtinę juos valgo tol, kol atsivalgo.
Autorė: Ligita JUODVALKIENĖ