Atostogauti kasmet vyksta į rojų

Be­veik pen­kio­li­ka me­tų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Maid­sto­ne, gy­ve­nan­ti Lo­re­ta Jar­vis kas­met grįž­ta į ša­lia Uk­mer­gę – Pa­ši­lė­je esan­čią gim­tą­ją gūž­tą.

47 me­tų mo­te­ris sa­ko, kad nuo ta­da, kai iš­vy­ko į sve­čią ša­lį, šak­nys vis gi­liau skver­bia­si į sa­vą­ją že­mę.

„Da­bar su­pran­tu tuos se­no­lius, ku­rie me­tai iš me­tų vis bent trum­pam grįž­ta į Lie­tu­vą, mi­na tuos pa­čius ta­ke­lius ir vis fo­to­gra­fuo­ja­si prie tų pa­čių Pa­lan­gos pu­še­lių… Ir aš tar­si an­trą kar­tą at­ra­dau Uk­mer­gę, Pa­ši­lę… Čia man kaip ro­jus“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Su vy­ru Da­nie­liu­mi vis daž­niau pa­svars­to, kur la­biau­siai no­rė­tų leis­ti die­nas, iš­ėję į pen­si­ją. Abie­jų sva­jo­nės skren­da ta pa­čia kryp­ti­mi – pu­sę me­tų Lie­tu­vo­je, o ki­tą pu­sę – švel­nes­nio kli­ma­to Pran­cū­zi­jos pie­ti­nė­je da­ly­je.

Ke­lio ne­pas­to­jo iš­si­sky­ri­mas

Vil­niaus uni­ver­si­te­te Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­te lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą bai­gu­si Lo­re­ta pir­mą kar­tą į Di­dži­ą­ją Bri­ta­ni­ją spar­nus pa­kė­lė 1994 me­tais. Dve­jiems me­tams iš­vy­ko pa­gal ES eko­no­mi­nės pa­gal­bos pro­gra­mą PHARE. Tiks­lai bu­vo jau­nat­viš­ki – pa­žin­ti ša­lį, jos žmo­nes, pa­to­bu­lin­ti kal­bą, už­si­dirb­ti.

„Or­ga­ni­za­to­riai pa­si­sten­gė, kad bū­tu­me ne tik įdar­bin­ti. Mums bu­vo su­teik­tos vi­sos gy­ve­ni­mo są­ly­gos, ga­li­my­bė pa­ke­liau­ti, pa­žin­ti kraš­tą, ben­drau­ti su bri­tais ir ki­tų ša­lių jau­ni­mu“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Ten su­ti­ko ir sa­vo mei­lę, bū­si­mą vy­rą Da­nie­lių. Drau­gys­tė tę­sė­si ir mer­gi­nai grį­žus į Lie­tu­vą. Da­nie­lius pa­si­pir­šo 2003-iais. Tais pa­čiais me­tais jos na­mais ta­po Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja.

To­le­ran­ci­ja – iš­skir­ti­nis bri­tų bruo­žas

Kaip sve­tim­tau­tė jau­tė­si vy­ro šei­mo­je, kaip bu­vo su­tik­ta tė­vų, gi­mi­nių? Ar ne­kliu­vo ap­lin­ki­niams jos lie­tu­viš­kas ak­cen­tas bei „ne bri­tiš­kas“ kai ku­rių si­tu­a­ci­jų su­vo­ki­mas? Lo­re­ta tei­gia, jog iš­skir­ti­nė bri­tų sa­vy­bė – jų to­le­ran­ci­ja ir de­mok­ra­ti­ja. Sa­vo tra­di­ci­jų pai­sy­mu ki­tų tau­tų aky­se jie at­ro­do la­bai kon­ser­va­ty­vūs. Kar­tais at­ro­do, jog jie pa­tys iki šiol ma­no gy­ve­nan­tys ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos lai­kų im­pe­ri­jo­je – 19-ame am­žiu­je.

„Nors jie la­bai di­džiuo­ja­si sa­vo ša­li­mi, kraš­to­vaiz­džiu, is­to­ri­ja, an­glų moks­li­nin­kų iš­ras­tu gar­ve­žiu ar elek­tros lem­pu­te, nie­ka­da ne­pa­nie­kins, kad esi ki­tos tau­ty­bės. Gal­būt kaip tik dėl to į šią ša­lį ir brau­na­si vi­si emig­ran­tai“, – svars­to Lo­re­ta ir pri­du­ria, kad Lon­do­ne, ki­tuo­se di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se – tik­ras tau­tų bei ra­sių ka­lei­dos­ko­pas.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, čia vi­sų tau­ty­bių žmo­nės jau­čia­si ge­rai, nes bri­tai ne­per­ke­lia glo­ba­lių tarp­vals­ty­bi­nių, po­li­ti­nių rei­ka­lų į ei­li­nių pi­lie­čių lyg­me­nį.

„Pa­vyz­džiui, kad ir kai­my­nė ru­sė. Ji ti­ki­na, jog An­gli­jo­je jo­kių užuo­mi­nų dėl Ru­si­jos vyk­do­mos už­sie­nio po­li­ti­kos ne­su­lau­kian­ti. Tuo tar­pu grį­žu­si iš atos­to­gų gim­ti­nė­je skun­dė­si, kad tau­tie­čiai jai nuo­lat prie­kaiš­ta­vo dėl Eu­ro­pos sank­ci­jų Ru­si­jai“, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta. 

Po­li­ti­kų ne­ap­ta­ri­nė­ja

Bri­tų ir lie­tu­vių skir­tu­mas – po­kal­bių te­mos. Bri­tai nie­kuo­met ne­ap­ta­ri­nė­ja sa­vo val­džios, ką itin mėgs­ta lie­tu­viai. „Jei sė­dint už sta­lo man kil­tų no­ras pa­kal­bė­ti apie prem­je­rą ar apie par­la­men­to na­rį, tik­rai lik­čiau ne­su­pras­ta ir nie­kas ne­pri­si­jung­tų. Tie­sa, ir ne­pri­kiš­tų – man­da­giai pa­link­sė­tų ir nu­kreip­tų po­kal­bį ki­ta lin­kme“, – šyp­so­si Lo­re­ta.

Vie­na iš pas­ta­ruo­ju me­tu daž­nai bri­tų gliau­do­mų te­mų – te­ro­riz­mas. Dis­ku­tuo­ja­ma, kaip at­pa­žin­ti te­ro­riz­mą, kaip elg­tis. Šia te­ma ren­gia­mi kur­sai net dar­bo­vie­tė­se.

Ta­čiau vi­si mu­sul­mo­nai nė­ra ta­pa­ti­na­mi su te­ro­ris­tais – gy­ven­to­jai mo­ko­mi at­skir­ti ra­di­ka­liuo­sius is­la­mis­tus.

Aso­ci­juo­ja­si su lais­ve

ir… sū­re­liais

Ap­link ma­mą be­si­su­kio­jan­čiam še­šia­me­čiui An­drė­jui di­džiau­sios pra­mo­gos Lie­tu­vo­je  – mau­dy­nės Pa­ši­lės tven­ki­ny­je ir lie­tu­viš­ki pie­no pro­duk­tai. Tiks­liau – be­ga­lė rū­šių šo­ko­la­du glais­ty­tų sū­re­lių ir jo­gur­tų. Lo­re­ta sa­ko, kad to­kių An­gli­jo­je nė­ra – pie­no ga­min­to­jai šio­je ša­ly­je iš­ra­din­gu­mu ne­pa­si­žy­mi.

De­šimt­me­tė duk­re­lė Iza­be­lė šie­met ruo­šia­si la­bai rim­tam eg­za­mi­nui mo­kyk­lo­je, su­vai­din­sian­čiam jos gy­ve­ni­me ne­ma­žą vaid­me­nį. Ar ne per anks­ty­vi iš­šū­kiai to­kio am­žiaus vai­kui?

Lo­re­ta ra­mi­na, jog An­gli­jo­je ki­to­kia švie­ti­mo sis­te­ma. Į Lie­tu­vą Iza­be­lė at­si­ve­žė šūs­nį va­do­vė­lių, už­duo­čių są­siu­vi­nių. Mat vi­si de­šimt­me­čiai rug­sė­jį lai­kys eg­za­mi­ną, o ge­riau­siai iš­lai­kiu­sie­ji ga­lės lan­ky­ti aukš­tes­nio ly­gio, va­di­na­mą­sias gra­ma­ti­kos mo­kyk­las. Į jas pa­pras­tai pa­ten­ka tik ket­vir­ta­da­lis pra­di­nu­kų, tai­gi yra dėl ko pa­si­steng­ti.

Vai­kai no­riai ge­ria ir šil­tą, švie­žią pie­ną, ku­rio pa­mel­žu­si kar­vę at­ne­ša kai­my­nė. Lo­re­ta sa­ko, kad an­glams to­kios atos­to­gos at­ro­dy­tų kaip sa­vi­žu­dy­bė: drum­zli­no tven­ki­nio van­dens ko­ky­bė – be ga­ran­ti­jos, o pie­nas – ne­pa­ste­ri­zuo­tas.

Juo­kau­ja, kad ir jų vai­kys­tė, pa­ly­gin­ti su ma­mos, la­bai jau ste­ri­li. Vi­sas su­au­gu­sių­jų ir vai­kų gy­ve­ni­mas Maid­sto­ne su­dė­lio­tas mi­nu­čių tiks­lu­mu – na­mai, au­to­mo­bi­lis, mo­kyk­la ar­ba dar­bas, vėl au­to­mo­bi­lis, na­mai…

O čia be­veik pa­mirš­ta­mos na­mų tai­syk­lės. Pa­sak pa­šne­ko­vės, ne­var­žo­mi le­kia per Pa­ši­lę – ry­te iš­ei­na, va­ka­re su­grįž­ta.

„An­glai to sa­vo vai­kams ne­leis­tų. Jei ne Lie­tu­va, Iza­be­lė su An­drė­ju­mi net eže­re ne­bū­tų pa­si­mau­dę, ką jau tven­ki­ny. Ten – chlo­ruo­ti ba­sei­nai ar­ba, ge­riau­siu at­ve­ju, jū­ra“, – sa­ko ma­ma.

Pil­nat­vės po­jū­tis

Lo­re­ta juo­kau­ja, kad jai pa­čios ge­riau­sios pa­sau­ly­je – „di­de­lės ir sto­ros lie­tu­viš­kos atos­to­gos“.

Vi­si eg­zo­tiš­ki pa­sau­lio kraš­tai nu­blanks­ta prieš atos­to­gas gim­to­jo­je Pa­ši­lė­je. Jau­čia­si lai­min­ga, ga­lė­da­ma vy­nuo­gė­mis ap­au­gu­sio­je pa­vė­si­nė­je pa­sė­dė­ti su kny­ga ran­ko­je. Nors se­no­sios na­mų bib­lio­te­kos len­ty­no­se – se­niai per­skai­ty­tos kny­gos, ta­čiau da­bar lie­tu­vių kal­ba Lo­re­tai at­ve­ria dar di­des­nius sa­vo lo­bius nei stu­di­juo­jan­čiai uni­ver­si­te­te. Ji pri­si­pa­žįs­ta ypač su­si­ža­vė­ju­si se­nai­siais ro­ma­nų ver­ti­mais. 

Jau­čia­si lai­min­ga, ga­lė­da­ma ger­ti aki­mis nuo Pa­ši­lės kal­no at­si­ve­rian­tį vaiz­dą, ku­ris šim­tus kar­tų iš­ky­la at­min­ty grį­žus į na­mus Maid­sto­ne, – kal­no pa­pė­de li­pan­tys kai­my­nų na­mų sto­gai, jau­kūs kie­me­liai, pu­šų vir­šū­nės.

Ir ne­pra­lei­džia pro­gos „pa­si­knai­sio­ti“ tė­vu­ko dar­že – nu­ra­vė­ti bul­ves, su­griauž­ti mor­ką.

Mo­te­ris sa­ko, kad dėl to dar­žo ir An­gli­jo­je sa­vo kai­my­nų ne­pa­liau­ja ste­bin­ti – ke­lių kvad­ra­ti­nių met­rų plo­te­ly­je, imi­tuo­jan­čia­me lie­tu­viš­ką dar­žą, de­ra du po­mi­do­rai, rai­to­si vie­no agur­ko virkš­tis. O gė­ly­ne žy­di Lie­tu­vo­je pirk­ti kar­de­liai.

Grį­žus atos­to­gų nuo­bo­džiau­ti ne­lei­džia ir drau­gai. Be to, kiek­vie­nų su­grįž­tu­vių į Lie­tu­vą me­tu vyks­ta gi­mi­nės su­si­ti­ki­mai. Cu­ki­ni­jų bly­nais ar na­mi­niu py­ra­gu ne­ši­nos už­su­ka kai­my­nės. Neap­si­ei­na­ma ir be „merg­va­ka­rių“, ku­rių me­tu at­gal su­grįž­ta ne­rū­pes­tin­ga vai­kys­tė, mo­kyk­los bei stu­di­jų me­tai.

Lab­da­ra – šven­tas rei­ka­las

„Da­nie­lius ste­bi­si, jog Lie­tu­vo­je aš to­kia „na­mi­sė­da“. Jis – tik­ras bri­tas. Jam, kaip ir vi­siems jo tau­tie­čiams, la­bai svar­bu pa­žin­ti sa­vo kraš­to­vaiz­dį. Jis nuo­lat ke­liau­ja – sa­vait­ga­liais su ben­dra­min­čiais dvi­ra­čiais nu­mi­na apie 50–60 my­lių. Ir čia jo kie­me il­gai ne­už­lai­ky­si – tvir­ti­na, kad jam bū­ti­nai rei­kia kaž­ką nau­jo pa­ma­ty­ti“, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta.

Ti­piš­kai „an­gliš­ku“ bū­do bruo­žu žmo­na lai­ko ir tai, kad Da­nie­liui, kaip ir dau­gu­mai tė­vy­nai­nių, svar­bu kas­met tam tik­rą su­mą skir­ti vai­kų lab­da­rai. Di­de­lė­je sta­ty­bi­nė­je kom­pa­ni­jo­je pro­jek­tų fi­nan­si­niu va­do­vu dir­ban­tis vy­ras lai­ko tai sa­vo pa­rei­ga.

Su­bū­rė lie­tu­vių stu­den­tus

Su Di­dži­ą­ja Bri­ta­ni­ja Lo­re­tą Jar­vis sie­ja ne tik šei­ma, bet ir mėgs­ta­mas dar­bas. Kū­ry­bi­nių me­nų uni­ver­si­te­te (Uni­ver­si­ty for the Cre­a­ti­ve Arts), ku­rio da­lis fa­kul­te­tų yra įsteig­ta ne­to­li nuo Lon­do­no esan­čia­me Maid­sto­ne, ji dir­ba rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos va­do­ve. Apie sa­vo dar­bą pa­aiš­ki­na trum­pai ir api­ben­drin­tai: „Ga­li­ma sa­ky­ti, re­kla­muo­ju sa­vo uni­ver­si­te­tą – ieš­kau po­ten­cia­lių stu­den­tų. Su­da­ri­nė­ju ir įvai­raus am­žiaus gru­pėms – nuo dar­že­li­nu­kų iki su­au­gu­sių­jų – tin­kan­čias uni­ver­si­te­to pri­sta­ty­mų pro­gra­mas.“

Lo­re­ta sa­ko, kad ta­me pa­čia­me uni­ver­si­te­te mo­ko­si ne­ma­žai lie­tu­vių. Tie­sa, pas­ta­ruo­ju me­tu moks­lams Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je pa­bran­gus tri­gu­bai, stu­den­tų iš Lie­tu­vos kiek su­ma­žė­jo. 

Jos su­bur­ta stu­den­tų gru­pe­lė kiek­vie­ną sa­vai­tę nu­sta­ty­tu lai­ku su­si­bė­ga pa­ple­pė­ti, iš­ger­ti ka­vos. Pri­si­pa­žįs­ta, kad sma­gu pa­dė­ti uni­ver­si­te­to tvar­ko­je su­si­gau­dy­ti nau­jo­kams, in­for­ma­ci­jos su­teik­ti vy­res­niems. Ma­no, kad ir to­li nuo na­mų esan­tiems jau­nuo­liams nau­din­ga tu­rė­ti uni­ver­si­te­te glo­bė­ją.