Atominėje elektrinėje – buvusios darbovietės prisiminimai

Sei­mas pra­ėju­sią sa­vai­tę nu­ta­rė reng­ti re­fe­ren­du­mą, ku­rio me­tu pi­lie­čiai ga­lės pa­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, ar Lie­tu­vai rei­ka­lin­ga nau­ja ato­mi­nė elek­tri­nė. Vep­riš­kis Le­o­nas Bu­tė­nas – bu­vęs Ig­na­li­nos ato­mi­nės elek­tri­nės Fi­zi­nės sau­gos kon­tro­lės sky­riaus in­ži­nie­rius. Vy­ras do­mi­si šia te­ma ir ma­no, kad ei­li­niai žmo­nės apie ypa­tin­gos svar­bos ob­jek­tą ži­no per­ne­lyg ma­žai.

Vil­ma NEMUNAITIENĖ

Prieš dau­giau nei de­šimt­me­tį da­ry­to­je nuo­trau­ko­je – Ig­na­li­nos ato­mi­nės elek­tri­nės val­dy­mo pul­tas.

L. Bu­tė­nas Vi­sa­gi­ne dir­bo nuo 1996-ųjų iki pat už­da­ry­mo pra­džios 2008 me­tais. Iki tol jo gy­ve­ni­mas te­kė­jo vi­sai ki­ta va­ga – dės­ty­to­ja­vo Vep­rių pro­fe­si­nės tech­ni­kos mo­kyk­lo­je. Nai­ki­nant ko­lū­kius me­cha­ni­za­to­riai ir juos ren­gian­tys dės­ty­to­jai ta­po ne­be­rei­ka­lin­gi.

Res­pub­li­ki­nės pa­ro­dos lau­re­a­tą elek­tro­ni­kos sri­ty­je bei ra­cio­na­li­za­to­rių L. Bu­tė­ną ta­da į sa­vo ko­man­dą pa­kvie­tė ato­mi­nės elek­tri­nės va­do­vai. „Tais lai­kais vi­sas ma­no lais­va­lai­kis bu­vo su li­tuok­liu ran­ko­se. Sie­kiau kur­ti ar­ba to­bu­lin­ti au­to­ma­ti­kos sche­mas. Tech­ni­nės kū­ry­bos pa­ro­dos lau­re­a­tu ta­pau su pro­gra­muo­tos ap­klau­sos sten­du“, – pa­sa­ko­ja vep­riš­kis.

Dir­bo in­ži­nie­riu­mi

Ato­mi­nės elek­tri­nės sky­rius, ku­ria­me jis dir­bo in­ži­nie­riu­mi, bu­vo at­sa­kin­gas už ap­sau­gi­nę sig­na­li­za­ci­ją, vaiz­do ka­me­ras, lei­di­mų į ato­mi­nę iš­da­vi­mą ir kon­tro­lę, te­ro­ris­ti­nių veiks­mų pre­ven­ci­ją, ra­dio­ak­ty­vių me­džia­gų ap­skai­tą, fi­zi­nę sau­gą. „Aš bu­vau at­sa­kin­gas už ra­dio­ak­ty­vių šal­ti­nių ap­skai­tą, sau­go­ji­mą, kon­tro­lę. Dėl pa­slap­čių mes ne ­tik bu­vom, bet ir li­kom įpa­rei­go­ti. IAE pe­ri­met­rą juo­sia ap­sau­gos bar­je­rai. Vi­du­je – du­rys, ko­di­nės spy­nos“, – apie bu­vu­sį dar­bą šian­dien pa­sa­ko­ja jis.

O kaip gi sa­vi­sau­gos jaus­mas dir­bant to­kio­je ypa­tin­gos ri­zi­kos zo­no­je? Pa­sak pa­šne­ko­vo, po Čer­no­bi­lio ka­tast­ro­fos vi­so­se są­jun­gos elek­tri­nė­se bu­vo nag­ri­nė­ja­mos prie­žas­tys, su­kur­tas ir de­monst­ruo­tas fil­mas. Nu­kel­ta ant­ro­jo blo­ko eks­plo­a­ta­vi­mo pra­džia, nu­ma­ty­ta 1986 me­tais, su­da­ro­mi pla­nai sil­pnų gran­džių iš­aiš­ki­ni­mui.

„Mums ypač daug pa­dė­jo Šve­di­jos spe­cia­lis­tai. Tiek ži­nių, dar­bo or­ga­ni­za­vi­mo, tiek nau­jos įran­gos įdie­gi­mo, ap­sau­gos sis­te­mų dub­lia­vi­mo sri­ty­se. Be­je, kaip ir vi­sam pa­sau­ly­je, ava­ri­nės si­tu­a­ci­jos ir pas mus bū­da­vo dažniausiai ne dėl tech­ni­kos ge­di­mų, o dėl žmo­giš­ko­jo fak­to­riaus“, – sa­ko L. Bu­tė­nas.

La­bai su­dė­tin­gas įren­gi­nys

Ato­mi­nė jė­gai­nė – su­dė­tin­gas įren­gi­nys, trum­pai jo ne­api­bū­din­si. Ta­čiau bu­vęs in­ži­nie­rius ban­do tai pa­da­ry­ti. Pa­sak jo, mū­sų elek­tri­nė tu­rė­jo du ga­lin­giau­sius pa­sau­lio reak­to­rius. Tai – apie 60 met­rų aukš­čio monst­ras, tal­pi­nan­tis 1661 bran­duo­li­nio ku­ro ka­se­tę. Re­ak­to­riu­je esan­tis van­duo, jam te­kant per ak­ty­vi­ą­ją zo­ną, už­vi­ri­na­mas ir iš da­lies pa­ver­čia­mas ga­ru. Per­ėjęs per re­ak­to­rių van­dens ir ga­ro mi­ši­nys pa­ten­ka į di­de­lius būg­ni­nius se­pa­ra­to­rius. Čia nuo van­dens at­skir­tas ga­ras tie­kia­mas į ga­ro tur­bi­nas. Ati­da­vęs da­lį sa­vo ener­gi­jos tur­bi­nai, ga­ras kon­den­suo­ja­mas. RBMK re­ak­to­rių iš­skir­ti­nė sa­vy­bė, kad ku­ro ka­se­tės kei­čia­mos ne­stab­dant re­ak­to­riaus.

Bū­ti­na skleis­ti in­for­ma­ci­ją

Į Vep­rius L. Bu­tė­nas grį­žo prieš tre­jus me­tus. Ta­čiau įvy­kius bu­vu­sio­je dar­bo­vie­tėje nuo­lat se­ka ir jais do­mi­si. „Pa­ra­dok­sas, kai vei­kian­čios elek­tri­nės ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius gau­da­vo 12 tūks­tan­čių at­ly­gi­ni­mą, o už­da­ry­tos pa­kei­čia­mas va­do­vu, gau­nan­čiu 30 tūks­tan­čių“, – svars­to vy­ras.

Jis įsi­ti­ki­nęs, kad iki ru­de­nį vyk­sian­čio re­fe­ren­du­mo vi­suo­me­nę rei­kia su­pa­žin­din­ti su eko­no­mi­niais ir eko­lo­gi­niais skai­čia­vi­mais, nu­ma­ty­ti pra­mo­nės per­spek­ty­vas, reng­ti šia te­ma daug lai­dų per ra­di­ją, te­le­vi­zi­ją. Bet ar tai bus da­ro­ma? Juk jau da­bar jau­ni­mą rei­kia pra­dė­ti mo­ky­ti Pran­cū­zi­jos, An­gli­jos, Ja­po­ni­jos uni­ver­si­te­tuo­se, kad ga­lė­tų at­lik­ti prak­ti­ką šių ša­lių elek­tri­nė­se, o po 10 me­tų pa­ti­kėt jiems vai­rą prie nau­jai pa­sta­ty­tos Lie­tu­vos elek­tri­nės. Juk da­bar­ti­niai Vi­sa­gi­no ato­mi­nės dar­buo­to­jai per tą lai­ką taps pen­si­nin­kais.

„Ma­nau, kad re­fe­ren­du­mas bu­vo bū­ti­nas, ta­čiau kol ne­bus sta­bi­lios val­džios, pa­skai­čia­vi­mų, įro­dy­mų, šiuo mo­men­tu bal­suo­čiau prieš elek­tri­nės sta­ty­bą“, – sa­ko ato­mi­nė­je elek­tri­nė­je svar­bias pa­rei­gas ėjęs spe­cia­lis­tas.

O ką šiuo me­tu vei­kia ir kuo gy­ve­na bu­vęs Ig­na­li­nos ato­mi­nės elek­tri­nės in­ži­nie­rius? Sa­ko kom­piu­te­rio pa­to­bu­lin­ti jau ne­sva­jo­jan­tis, už­tat pra­dė­jęs do­mė­tis vi­sai ki­to­mis sri­ti­mis – ta­py­ba ir ei­lių ra­šy­mu.