Lietuvių tradicinės muzikos fenomenu vadinamos sutartinės šiandien atgimsta ir pačių mažiausiųjų lūpose. Į Antano Smetonos gimnazijoje vykusią sutartinių šventę susirinkę vaikai ir jaunuoliai prisiminė giesmes, kurios skambėdavusios mūsų prosenelių laikais.
Vaidotė ŠANTARIENĖ
Autorės nuotr. Skudučiais sutartinę atliko mokytoja Jūratė Martinkutė ir Antano Smetonos gimnazijos jaunuoliai.
Ukmergės švietimo centras įgyvendina projekto TAPK Pilietinio ir tautinio neformaliojo vaikų švietimo (regioninio tapatumo stiprinimo) programos „Prikelkime senolių patirtį iš krašto praeities“ veiklas. Jos finansuojamos Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos lėšomis. Programą administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
Siekiama plėtoti vaikų gebėjimus atpažinti savo etnokultūrinio regiono ypatumus, puoselėjant ir saugant kultūros paveldą, bendradarbiauti su etnokultūros puoselėtojais. Į programą įsitraukė Ukmergės, Rokiškio, Švenčionių, Ignalinos savivaldybės.
Šios programos koordinatorė – Švietimo centro Veprių laisvalaikio užimtumo ir turizmo filialo vedėja Aldona Rudokienė pasakojo, kad joje dalyvauja daugiau kaip 800 vaikų. Mūsų rajone – apie 300 vaikų iš Ukmergės kultūros centro ir dvylikos rajono ugdymo įstaigų.
Viena iš programos veiklų – gimnazijoje surengta sutartinių popietė „Tūto sadauto, čiutyta rūtela“. Ja projekto dalyvius norėta supažindinti su Rytų Lietuvos sutartinių dainavimo ypatumais.
Moksleiviai susirinko į sutartinių šventę.
Šventei ruošėsi projekto TAPK dalyviai – Jono Basanavičiaus ir Antano Smetonos gimnazijų, Dukstynos, Pašilės, Pabaisko pagrindinių mokyklų moksleiviai. Programą parengė svečiai iš Rokiškio darželio-mokyklos „Ąžuoliukas“ bei Švenčionių rajono – Švenčionėlių progimnazijos ir Adutiškio vidurinės mokyklos.
Renginį vedusi mokytoja Jūratė Martinkutė papasakojo apie būtent Aukštaitijoje išsaugotas seniausias mūsų tautos giesmes – sutartines. Tai – labai senos unikalios lietuvių liaudies daugiabalsės dainos. Analogiškų neturi niekas pasaulyje. Jos įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Pasak J. Martinkutės, su sutartinių atsiradimu sietinas akmens amžius. Tik užrašinėti jas imta gerokai vėliau – 16 amžiuje. Tų laikų kronikose aptinkama sutartinių garsažodžių nuotrupų.
Būtent garsažodžiai – tūto, dolija, sodauto ir daugybė kitokių – yra svarbiausi sutartinėse. Yra net apie 40 skirtingų šių giesmių atlikimo būdų.
„Sutartinės guli užslėptos giliausioj senolių skrynioj. Kad jas pažintume, reikia atgaivinti, suteikti joms antrą gyvenimą jaunų žmonių lūpomis“, – kviesdama klausytis ir dainuoti sutartines, sakė mokytoja.
Tad šventės dalyviai visus sugrąžino į anuos laikus. Skambėjo įvairiausios sutartinės, žiūrovai stebėjo senovinius ratelius, o svečiai dar ir prabilo tikrai ne visiems girdėta rokiškėnų tarme. Paraginti plojant išmokti ritmą, visi kartu atliko trejinę sutartinę.
J. Martinkutė pasakojo, jog sutartinės būdavo ne tik giedamos, bet ir grojamos. Dažnai tai darydavo ir vyrai, o pagrindiniai instrumentai, kuriuos naudojo, – kanklės, skudučiai. Žiūrėdami filmuotą medžiagą, renginio dalyviai galėjo pasiklausyti autentiško melodijų skambėjimo. Taip pat išgirdo pučiamąjį instrumentą – ragus, kurie žiloje senovėje kviesdavo į svarbias sueigas, skambus jų garsas pranešdavo žinias, skelbdavo apie pavojus.
„Jeigu jūs žinosite sutartines, apie jas visi žinos dar kokius penkiasdešimt metų“, – ragindama nepamiršti mūsų tautos turto, skleisti žinias kvietė mokytoja.
Svečiams iš Rokiškio bei Švenčionių tądien įsiminė ne tik viešnagė Antano Smetonos gimnazijoje, kur visi vaišinosi gardžiais pyragais ir šviežiu pieneliu. Vaikams buvo surengtas susitikimas su dambrelininku Egidijumi Daruliu. A. Rudokienė pasakojo, jog visiems taip pat labai patiko edukacinė žvakių liejimo pamokėlė, o kraštotyros muziejuje sužinojo, kaip atsiranda medus.
