Ilona Zinkevičiūtė
1974 m. buvusi pirmokė
Rugsėjo 1-oji vieniems – atsisveikinimas su vasara, kalendorinio rudens sutiktuvės, bet daugelis šeimų įsuka įvairių jausmų ratą dėl prasidėjusių mokslo metų. 1974-ieji taip pat turėjo savo rugsėjo 1-ąją. Kai kuriems septynmečiams (ir man) tuomet išaušo ypatinga diena – pirmą kartą atėjome į Ukmergės pradinę mokyklą. Pabaigus tris klases, ją uždarė. Šiuo metu buvusioje mokykloje įsikūręs Tolerancijos centras, bet ten besimokiusiems mokiniams iki šiol tai yra jų gyvenimo pažinimo kalvė.
Praėjus 50-iai metų, rugsėjo 1-osios išvakarėse, tie patys buvę pirmokėliai vėl atskubėjo į savo mokyklą. Dabar mes jau subrendę, įgavę daugybę patirčių, pasiekę savų aukštumų, jau savo anūkus palydintys į mokyklas beveik šešiasdešimtmečiai žmonės. Buvusios aukštalubės klasės, tos pačios koklinės krosnys… Jaudinantys ir jautrūs klasės draugų prisiminimai apie pirmąsias mokytojas, iškrėstas išdaigas liejosi be pabaigos. Žaismingai apsirengę, rankose nešantys astrus ir kardelius, turintys norą ir nuotaiką susitikti, tarsi sugrįžome atgal į praeitį. Visko ir visaip būta kiekvieno gyvenime, bet sąvoka „klasės draugas“ lydi mus visu gyvybės ratu. Mus sujungė mūsų mokykla, mokytojos palydėjo į kitas mokyklas, mes turime daugybę bendrų patirčių, prisiminimų, palaikome vieni kitus sunkiomis valandomis, susibėgame pasidžiaugti vieni kitų sėkmėmis. Galbūt tai dar daugiau nei draugystė, galbūt tai nulemta aukštesniųjų galių, galbūt tie saitai, kuriuos patys sukūrėme, metams bėgant tik stiprėja, bet sunkiai suvokiama, kad gali būti kitaip. Susikūrėme savąją ryšių subkultūrą, kuri pažįstama tik mums, klasiokams. Mes lyg ir broliai bei sesės, lyg ir draugai, lyg ir kaimynai, klasiokai, bet ir šių sąvokų nepakanka nusakyti, kas mes esame vieni kitiems. Pusė amžiaus nuo pirmų nedrąsių žingsnių pradinės mokyklos laiptais prabėgo nepastebimai, tad tokias akimirkas vis labiau branginame. Pažaisti vaikystę, tapti laimingu, besijuokiančiu vaiku, sugrįžti daugybę metų atgal, gali būti labai gera praktika kiekvienam. Astrų, kardelių aromatas, apranga, panaši į tuometę mokyklinę, smalsūs ir nostalgiški žvilgsniai į buvusią taip artimą aplinką, šypsenos ir nuostabos juokas tarsi sugrąžino ir pačią pradinę mokyklą. Pusvalandžio akimirkai Tolerancijos centras vėl tapo mokykla su savo ypatinga aura, bandelių ir arbatos kvapu, šiluma, sklindančia nuo malkomis pakūrentų krosnių… Taigi sugrįžti atgal į praeitį galima ne tik filmuose.
Dėkojame savo klasės draugei Erikai už didžiules pastangas mus suburti. Lenkiame galvas prieš mūsų pirmąsias mokytojas, kurių jau nebėra, už jų neįkainojamą darbą su mumis. Dėkojame žmonėms, išsaugojusiems mūsų mokyklą, nors ten nebesigirdi skambučio garsai. Ačiū Ukmergės tolerancijos centro specialistei Vijolei už galimybę pasivaikščioti po buvusios mokyklos erdves. Netrukus mūsų klasės draugų lauks kitas jubiliejus, po metų vėl būtinai susitiksime.
