At­siun­tęs ne­lai­mę, li­ki­mas pa­do­va­no­jo ir ste­buk­lą

Di­džiu­liai ran­dai ant vei­do ir kū­no, pa­žeis­ti kvė­pa­vi­mo ta­kai, skaus­mas kei­čian­tis orui… To­kias pa­sek­mes de­vyn­me­tės Lau­ros gy­ve­ni­me pa­li­ko prieš pus­me­tį jos na­muo­se ki­lęs gais­ras, ir da­bar mer­gai­tei rei­ka­lin­gi ne tik di­džiu­liai bran­gių vais­tų kie­kiai. Daug kas pri­klau­so nuo to, kaip su šiais pa­da­ri­niais ko­vo­ja jos pa­čios or­ga­niz­mas.

Vai­do­tė GRIŠKEVIČIŪTĖ

Po tra­ge­di­ja vir­tu­sios nak­ties, kai sau­sį su­pleš­kė­jo Klai­pė­dos gat­vė­je gy­ve­nu­sių Na­ta­li­jos Koz­lo­vos bei Ri­čar­do But­kaus būs­tas su vi­su jų tur­tu ir žu­vo vy­res­nio­ji Lau­ros se­suo, li­ku­sios gy­vos ma­ža­me­tės na­mais il­gam ta­po li­go­ni­nė, vė­liau – sa­na­to­ri­ja. Dau­giau nei pu­sę kū­ne­lio ap­de­gu­si Lau­ra, ku­rios odą ir or­ga­nus pa­žei­dė ug­nis, tu­rė­jo bū­ti nuo­lat pri­žiū­ri­ma spe­cia­lis­tų. Mer­gai­tės ma­ma Na­ta­li­ja šian­dien pa­sa­ko­ja, jog Lau­ros iš­gy­ve­ni­mo po to­kios di­de­lės ne­lai­mės at­ve­jį gy­dy­to­jai va­di­na ste­buk­lu.

Per ste­buk­lą gy­vai iš­li­ku­siai duk­rai Na­ta­li­ja – ir ma­ma, ir gy­dy­to­ja, ir slau­gy­to­ja…
Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Smar­kiai nu­ken­tė­ju­si mer­gai­tė li­ko gy­va, ir jos gy­ve­ni­mas tar­si pra­si­dė­jo iš nau­jo. Ir jai, ir jos ar­ti­mie­siems da­bar rei­kia la­bai daug kan­try­bės, stip­ry­bės ir vil­ties, kad su­si­tai­kius su kū­no ir sie­los skaus­mu vis­kas vėl su­grįž­tų į sa­vo vė­žes. Nors grei­čiau­siai taip, kaip anks­čiau, jau nie­ka­da ne­be­bus…

Iš sa­na­to­ri­jos, ku­rio­je ma­ža­me­tei bu­vo skir­tas gy­dy­mas, ki­ne­zi­te­ra­pi­jos pra­ti­mai, Lau­ra su­grį­žo į nau­juo­sius na­mus Žie­do gat­vė­je. Nei vi­sus tuos jo­je ir li­go­ni­nė­je pra­leis­tus mė­ne­sius, nei da­bar Na­ta­li­ja nė aki­mir­kai ne­si­trau­kia nuo duk­ters. Ir nors Lau­ru­tė po tru­pu­tį jau ban­do sa­va­ran­kiš­kai mė­gau­tis vai­kiš­kais už­si­ė­mi­mais ir žai­di­mais, o di­de­lės smal­sios akys ir nuo­šir­di šyp­se­na iš­duo­da no­rą ben­drau­ti, gy­ve­ni­mo džiaugs­mą tem­do dau­gy­bė ne­ga­la­vi­mų.

Pa­pra­šy­ta ma­mos, mer­gai­tė ne­drą­siai pa­ro­do sa­vo del­niu­kus – jie, kaip ir vi­sas Lau­ros kū­nas, ran­kos ir ko­jos, nu­sė­ti rau­do­nais ram­bė­jan­čiais ran­dais. Na­ta­li­ja sa­ko, jog kei­čian­tis orams duk­ra pri­vers­ta ken­tė­ti kū­no skaus­mus. Dėl ran­dų ji pri­va­lo veng­ti sau­lės, nes karš­tis la­bai pa­kenk­tų odai. Kad pa­ge­rė­tų or­ga­niz­mo būk­lė, li­go­niu­kei pra­vers­tų krau­jo­ta­ką spar­ti­nan­tys ma­sa­žai, ta­čiau jų ne­ga­li­ma da­ry­ti taip pat dėl ran­dų.

Anot Na­ta­li­jos, po tru­pu­tį at­si­sta­ti­nė­ja Lau­ros kvė­pa­vi­mo ta­kų sis­te­ma. Pri­si­min­da­ma, ko­kiais ter­mi­nais apie pa­žei­di­mus kal­bė­jo me­di­kai, pa­šne­ko­vė pa­sa­ko­ja, jog mer­gai­tės plau­čiai tie­siog… su­de­gė… „Gy­dy­to­jai sa­kė, kad ji nie­ka­da ne­sirgs plau­čių li­go­mis, nes jų pa­pras­čiau­siai nė­ra, jie tu­ri ataug­ti…“ – sa­ko mo­te­ris. Ar il­gas bus re­ge­ne­ra­ci­jos pro­ce­sas, pri­klau­sys nuo Lau­ros or­ga­niz­mo. Ta­čiau, anot me­di­kų, ko­sint jau­čia­mas smal­kių kva­pas ir kar­ka­lia­vi­mas jos ne­ap­leis dar il­gai.

Kol kas ma­ža­me­tei ne­ga­li­ma ry­ti kie­to mais­to. Ne­pa­jė­gia ji ir daug ju­dė­ti, nes vaikš­čio­da­ma grei­tai pa­vargs­ta. Daž­nai bū­na liūd­na, pra­virks­ta, o pri­si­mi­nu­si lieps­no­se žu­vu­sią se­su­tę Ais­tę va­di­na an­ge­lu… Na­ta­li­ja pa­sa­ko­ja, jog tam, kad su­si­tai­ky­tų su ne­tek­ti­mi ir bū­tų leng­viau val­dy­ti sa­vo nuo­tai­kas, Lau­rai rei­kė­jo psi­cho­lo­gų pa­gal­bos. Ma­ža to, po ne­lai­mės pa­daž­nė­jo mer­gai­tę nuo kū­di­kys­tės ka­muo­jan­čios epi­lep­si­jos prie­puo­liai…

Lyg vi­so to dar bū­tų ne­ga­na, šei­ma su­si­du­ria ir su ki­to­kiais rū­pes­čiais. Mo­te­riai ne­su­vo­kia­ma tai, kad at­si­ran­da už­gau­lio­jan­čių­jų Lau­rą dėl jos iš­vaiz­dos, o tai su­pras­da­ma mer­gai­tė re­a­guo­ja la­bai skau­džiai. „Bū­na, kad ir kie­me vai­kai šai­po­si, va­di­na ran­duo­ta. Grįž­ta na­mo ap­si­ver­ku­si ir ne­be­no­ri nie­kur ei­ti…“ – pa­sa­ko­jo ma­ma, ste­bė­da­ma­si: ne­gi tė­vai ne­ga­lin­tys sa­vo at­ža­loms pa­aiš­kin­ti, jog ši­taip elg­tis ne­va­lia…

Per vi­są šį lai­ką, kol slau­gė ir pri­žiū­rė­jo duk­te­rį, mo­te­ris sa­ko vos ne me­di­ci­nos kur­sus iš­ėju­si. Pri­si­pa­žįs­ta, kad da­bar jau ne­be­ky­la jo­kių pro­ble­mų per­ri­šant žaiz­de­les, kei­čiant tvars­čius, iš­mo­ko spe­cia­lio­mis ada­to­mis pra­dur­ti ant ran­dų at­si­ran­dan­čias pūs­le­les. Lau­rai ji – ne tik ma­ma, bet ir gy­dy­to­ja. To­kiems vais­tams kaip mei­lė, prie­žiū­ra ir rū­pes­tis te­rei­kia šir­dies. O štai dau­gy­bei me­di­ka­men­tų, vais­tams nuo epi­lep­si­jos, te­pa­lams ir purš­kik­liams, ku­rie bū­ti­ni be­veik vi­są kū­ną ap­de­gu­siai mer­gai­tei, rei­kia dau­gy­bės pi­ni­gė­lių. Odą gy­dan­tys vais­tai ne­kom­pen­suo­ja­mi, tad jiems ten­ka iš­leis­ti šim­tus li­tų.

Na­ta­li­ja pri­si­pa­žįs­ta: be­veik vis­kas, ką už­dir­ba su­gy­ven­ti­nis Ri­čar­das, ir šei­mos gau­na­mos pa­ja­mos už au­gi­na­mus pus­an­trų me­tų dvy­nu­kus bei dėl sun­kios Lau­ros ne­ga­lios skir­ta pa­šal­pa ir iš­lei­džia­ma tiems vais­tams bei itin daž­noms ke­lio­nėms pas spe­cia­lis­tus į Vil­nių…

Uk­mer­giš­kė džiau­gia­si, kad jai la­bai pa­de­da Vil­niaus uni­ver­si­te­to vai­kų li­go­ni­nės Vai­kų nu­de­gi­mų ir plas­ti­nės chi­rur­gi­jos po­sky­rio vyr. or­di­na­to­rius, gy­dy­to­jas Dai­nius Ge­le­žaus­kas, ku­ris nuo­šir­džiai rū­pi­na­si mer­gai­te, ke­le­tą kar­tų pa­rū­pi­no rei­kia­mų bran­giai kai­nuo­jan­čių purš­kik­lių, ku­riuos tek­tų pirk­ti. „Jis taip ir pa­sa­kė – man la­bai gai­la jū­sų…“ – pa­ti ma­lo­niai nu­ste­bu­si to­kiu me­di­ko nuo­šir­du­mu pa­sa­ko­jo Na­ta­li­ja.

Šiuo me­tu at­lie­ka­mi įvai­rūs Lau­ros svei­ka­tos būk­lės ty­ri­mai. Kai bus aiš­kūs jų re­zul­ta­tai, pa­de­dant D. Ge­le­žaus­kui po tru­pu­tį bus pra­de­da­mos plas­ti­nės chi­rur­gi­jos pro­ce­dū­ros. Ti­ki­ma­si, kad dėl plas­ti­nių ope­ra­ci­jų mer­gai­tei pa­gel­bės JAV, Los An­dže­le įsi­kū­ręs Ame­ri­kos lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jos „Lie­tu­vos vai­kų vil­tis“ sky­rius, į ku­rį jau kreip­ta­si dėl pa­ra­mos.

Iš nau­jo sa­vo gy­ve­ni­mą lip­do vi­sa tur­tą po gais­ro, ki­lu­sio dėl ne­tvar­kin­gos elek­tros ins­ta­lia­ci­jos, pra­ra­du­si šei­ma. Na­ta­li­ja ir Ri­čar­das, Lau­ra ir jų dvy­niai Kris­ti­na ir Jus­ti­nas įsi­kū­rė so­cia­li­nia­me būs­te – iš ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės nuo­mo­ja­ma­me bu­te. Sa­vi­val­dy­bei sky­rus lė­šų jo re­mon­tui, nau­ja­ku­riai per­da­žė lu­bas ir sie­nas, pa­rū­pi­no nau­jas grin­dis, ap­sta­tė na­mus gi­mi­nių do­va­no­tais bal­dais.

Ne tik jie, bet ir in­dai, dra­bu­žiai, žais­lai, ki­ti daik­tai – ar­ti­mų­jų, drau­gų ir net ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių su­neš­tos do­va­nos. Bu­te – tvar­kin­ga, šva­ru ir jau­ku, ant pa­lan­gių žy­di Na­ta­li­jos puo­se­lė­ja­mos gė­lės – mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta la­bai my­lin­ti au­ga­lus. Po­mė­giui pri­žiū­rė­ti gė­les gal at­si­ras­tų ir dau­giau lai­ko, jei ne au­gan­tys ir vis­kuo be­si­do­min­tys du jud­rūs ma­žy­liai, ku­rių nė aki­mir­kai ne­iš­ei­na pa­lik­ti. Ma­ma šyp­so­si: tik spėk pri­sės­ti, ir, žiū­rėk, jau kre­čia iš­dai­gas ar­ba Lau­ru­tei ra­my­bės ne­duo­da, rei­ka­lau­da­mi jos dė­me­sio.

Žiū­rint į po tra­ge­di­jos at­si­gau­nan­čią šei­mą, at­ro­do, kad ne­gan­dos tols­ta. Na­ta­li­ja pri­si­pa­žįs­ta per šį pus­me­tį įga­vu­si tiek stip­ry­bės ir už­grū­di­nu­sios pa­tir­ties, kad jo­kių gy­ve­ni­mo bai­su­mų ne­be­iš­si­gąs­tų. Da­bar te­trokš­tan­ti vie­no: kad duk­ters svei­ka­tos ty­ri­mai pa­ro­dy­tų, jog plas­ti­nė ope­ra­ci­ja yra ga­li­ma, ir ant jos kū­no ne­be­lik­tų skau­džią ne­lai­mę pri­me­nan­čių žy­mių. Ma­ma jau pa­si­ruo­šu­si il­giems gy­dy­mo ir ne­ri­mo mė­ne­siams, ku­rie dar lau­kia per ste­buk­lą gy­vos iš­li­ku­sios Lau­ros ir vi­sos šei­mos.