Valų kaimo armonikierius, 78-erių Albinas Tamošiūnas, pirmąją armoniką įsigijo būdamas 17-os. Dabar muzikanto namuose – penki instrumentai, o muzika skamba kasdien.
Vienu metu Albino ir Albinos Tamošiūnų šeimoje buvo net 15 armonikų bei akordeonų. Dalies jų jau nebeliko – ką pardavė, ką padovanojo. Pasiliko tik pačius vertingiausius instrumentus – 2 akordeonus ir 3 armonikas. Vienas akordeonas yra vokiečių gamybos, kitas – 32 bosų rusiškas, atkeliavęs iš paties tolimojo Novosibirsko. Tarp armonikų – dvi vokiškos, viena – itališka.
Albinas augo keturių vaikų šeimoje: buvo trys broliai ir viena sesuo. Albinas – pats vyriausias. Pradinę mokyklą baigė Valuose, vėliau mokėsi septynmetėje mokykloje Žemaitkiemyje. Albinas papasakojo, kad groti pradėjo ankstyvoje jaunystėje, o noras išmokti buvo didžiulis. „Įsigyti armoniką buvo labai didelė „ukvata“. Apdengėme skiedromis namą ir iš gauto atlyginimo kartu su broliu nusipirkome pirmąją armoniką“, – prisimena muzikantas.
Groti mokėsi savarankiškai. „Vienas vietinis muzikantas tokią blevyzgėlę išmokino. Sakė: „Pirma išmokit blevyzgų, o tada išmoksit ir groti“, – pasakojo Albinas.
Kai jau pramoko groti, prasidėjo vakaruškos. Jose grodavo kartu su amžinatilsiu broliu Leonu pakaitomis. „O kiek jaunimo susirinkdavo. Tai ne dabar. Iš visų aplinkinių kaimų sueidavo“, – mena jaunas dienas Valuose muzikantas.
Karinę tarnybą atliko kartu su metais jaunesniu broliu Baltarusijoje, Baranovičių mieste. Prieš tai karinio komisariato buvo išsiųstas į Vilnių mokytis vairuoti. Karinėje tarnyboje negrojo. „Pakako vairuotojo darbo.“
Dirbdamas kėlė kvalifikaciją – į karinę tarnybą išvyko turėdamas III klasės vairuotojo pažymėjimą, o po trejų tarnybos metų grįžo su I klasės pažymėjimu.
Su būsima žmona, gyvenusia gretimame Berzgainių kaime, susipažino šokiuose. „Turėjau motociklą su priekaba. Susėsdavome, kiek telpa, ir važiuodavom į vakaruškas“, – prisimena Albinas.
Jaunystės vakaruškas greitai pakeitė šeiminis gyvenimas – vedė, šeimoje augo trys dukros – tačiau muzika išliko. „Keletą metų buvome subūrę šeimos kapelą. Žmona mušė tambūriną. Dvi panelės dvynės irgi dalyvavo“, – sako muzikantas. Ši šeimos kapela dalyvaudavo konkursuose ir trejus metus iš eilės tapo šeimų kapelų konkurso laureatais.
Sovietmečiu Albinas visą laiką dirbo vairuotoju buvusiame „Žemaitės“ kolūkyje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjo ūkininkauti. Ir dabar dar ūkininkauja.
Muzikos instrumentai ir juos mylinčios rankos, matyt, traukė naujus. Vienus Albinas įsigydavo pats, pamatydavo ir nusipirkdavo, tačiau daugiausia gaudavo dovanų. Žmonės dovanodavo jiems nebereikalingus instrumentus, o Albinas mielai priimdavo. Taip susidarė visa kolekcija, pripildžiusi namų erdves. Akordeonus ir armonikas laikydavo visur, kur tik atsirasdavo vietos. Daugiausia – antrajame namo aukšte, ant spintų ir kitur. Tačiau tiek nereikėjo – rusiškus, baltarusiškus išdalijo.
Dabar pasiliko sau paties pirktus, prieškarinius instrumentus. Pasak Albino, jie – po kapitalinio remonto, labai gražaus garso.
Seniau instrumentus laikydavo dėkluose, o dabar – be jų. Armonikos svetainėje išdėliotos. Kasdien kurią nors paima ir pagroja.
Iš trijų muzikanto dukrų, groja viena. Sūnų šeimoje nebuvo. „Užtat turiu tris žentus“, – su pasididžiavimu sako Albinas. Nors amžius jau gražus, muzikos neapleidžia – ir dabar groja. Koncertuoja per Valų bendruomenės šventes. „Esame trys armonikieriai Valuose“, – sako vyras. Su vienu kolega groja duetu. Kol nebuvo paskelbtas karantinas, drauge dalyvaudavo Molėtuose vykdavusiose respublikinėse armonikierių duetų varžytuvėse. Į jas kasmet susirenka per 60 armonikierių.
Melodijas kaimo vyrai groja iš klausos, be natų. Mėgstamiausios melodijos Albinas sako neturįs – visos patinka, o muzika namuose skamba diena iš dienos. „Kasdien kokių dvidešimt minučių pagroju savo malonumui“, – sako armonikierius, melodijas vinguriuojantis jau per 50 metų.
