Lina SUKACKIENĖ
Nutolo paskutinė vasaros šventė – Žolinė. Pasak tautos išminties, sudžiovinta Žolinės puokštė buvo laikoma visus metus už šventųjų paveikslo. Susirgus, iš jos gėlelių buvo verdama arbata ir gydomas ligonis. Sako, kad labai padėdavo.
Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti šios išminties. Tiesiog žadu pasinaudoti ja. O jei planuoju tai padaryti, vadinasi, turiu galvoti, ką surišti į puokštę. Bet jei galvosiu, ką surišti, tai lyg iš anksto numatysiu ir savo ligas.
Ar visada žinojimas ir patirtis mums padeda? Ar dažnai mes naudojamės gyvenime sukaupta patirtimi?
Baigiantis vasarai, kuomet surinktos ir išdžiovintos vaistažolės, į stiklainius supilstytas medus, tvarkingai išrikiuotos konservuotos daržovės, belieka nusiteikti ateinančiam rudens – žiemos laikotarpiui.
Žinojimas, kad ruduo lietingas ir šaltas, kad dienos vis trumpesnės ir tamsos daugiau, neapsaugo nuo įvairių sveikatos ir gyvenimo problemų. Nors esame linkę kalbėtis su draugais ir bičiuliais visokios patirties klausimais, labai retai patys ja naudojamės.
Žinome ir tokią tiesą, kad roges žiemai reikia ruošti vasarą.
Koks bus tas žiemos takas? Ar apskritai reikės rogių? Apie tai pagalvoję, užsiimame kasdieniais darbais, o ne rogėmis…
Tiesiog gyvename. Kiekvieną minutę su kuo nors kalbame, apie kažką galvojame, vieniems linkime visko geriausio, kitus, švelniai tariant, keikiame. Taip eidami gyvenimo keliu vis siekiame tobulumo, tiesos ir teisingumo, ieškome šviesos. Bet randame kaskart daugiau iškreiptą tobulumą, suasmenintą tiesą ir tik teisingumo apibrėžimą.
Susikaupimo minutę galvoji – viską gyvenime kuria žmogus savo protu ir rankomis. Kur tuomet įvyksta tas posūkis iš teisingo supratimo ir suvokimo? Ar koks kipšas apsuka atbulai teisingai nustatytą kryptį?
Vėl galvoju apie Žolinės puokštę. Tai – saulės, laukų, miškų ir daržų augalai, sudėti tam, kad mus saugotų, gelbėtų ir suteiktų viltį rytdienai. Ir kaip norėtūs, kad žinojimas padėtų kaupti patirtį atskirti gerą nuo tariamo, teisingą nuo deklaruojamo…