Apie meilę moliui, Princui ir pyragams…

Autorius Ukmergės žinios

Ra­sa GRIŠKEVIČIENĖ, Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė

 

Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Lė­no fi­lia­lo lan­ky­to­jai ža­vi­si spal­vin­gais čia su­reng­tos ke­ra­mi­kos dar­bų pa­ro­dos mo­li­nu­kais – mi­nia­tiū­ri­niais in­ki­lė­liais, švil­py­nė­mis, ma­žy­čiais na­me­liais bi­tėms ar bo­ru­žė­lei, paukš­tu­kais.

Kad šios pa­ro­dos au­to­rius dar la­bai jau­nas, ro­do ir jos pa­va­di­ni­mas – „Mo­lio Mo­tie­ju­kas“. Ir iš tie­sų – šiuos spal­vin­gus dar­be­lius lip­dė Tau­jė­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los auk­lė­ti­nis, bū­si­ma­sis penk­to­kas Ro­kas Gal­vo­nas. Tai jau ne­be pir­mo­ji jau­no­jo au­to­riaus pa­ro­da, ir jis pats jau ne­be­su­skai­čiuo­tų, ne­be­su­rink­tų sa­vo dar­be­lių, nes lip­do juos nuo ket­ve­rių me­tų, o ne­tru­kus jam su­kaks dvy­li­ka.

Di­džio­ji Ro­ko mo­ky­to­ja ir pa­ta­rė­ja – jo mo­čiu­tė, tė­čio ma­ma Ve­ro­ni­ka. Tai jos pa­de­da­mas ber­niu­kas ka­dai­se ir pa­ban­dė lip­dy­ti iš mo­lio. Tė­tis įren­gė na­muo­se kros­ne­lę mo­li­nu­kams deg­ti, ir ma­žy­tis “fab­ri­kė­lis“ pa­ju­dė­jo…

07-02_pupsis-2_straipsnio_nuotr

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr. Jau­na­sis Tau­jė­nų ama­ti­nin­kas Ro­kas su sa­vo Prin­cu kas­dien ap­ke­liau­ja vi­są kai­mą.

Bė­gant me­tams, tvir­tė­jo ma­žo­jo meist­riu­ko ran­kos, la­vė­jo fan­ta­zi­ja, o nuo­šir­dus na­miš­kių pa­lai­ky­mas ir ap­lin­ki­nių nuo­sta­ba ska­ti­no to­bu­lė­ti. Ro­kas su sa­vo dar­be­liais da­ly­va­vo Tau­jė­nų ir Ba­le­lių mo­kyk­lų šven­tė­se, ne kar­tą su tė­ve­liais va­žia­vo į Ka­ziu­ko mu­gę Vil­niu­je. Ten jau­no­jo ke­ra­mi­ko dar­be­liai su­lau­kė di­džiu­lio su­si­do­mė­ji­mo – links­mus, spal­vin­gus jo mo­li­nu­kus mie­lai pir­ko ir vai­kai, ir ma­mos, ir mo­čiu­tės…

Ro­kas ne­švais­tė už­dirb­tų pi­ni­gė­lių le­dams, sal­dai­niams ar ma­ši­nų mo­de­liu­kams: rū­pes­tin­gai tau­pė juos, nes nuo ma­žens tu­rė­jo tiks­lą – įsi­gy­ti ma­žy­tį ar­kliu­ką – po­nį. Tau­pė jam iš­ti­sus dve­jus me­tus. Per­nai pats su­si­ra­do in­ter­ne­te skel­bi­mą, jog Ma­ri­jam­po­lė­je už 1500 li­tų par­duo­da­mas jau­nas po­nis, ir pra­dė­jo „de­ry­bas“ su tė­čiu Sau­liu­mi. Ži­no­ma, par­si­vež­ti ar­kliu­ką į Tau­jė­nus ne­bu­vo la­bai jau pi­gu, to­dėl Ro­kas mie­lai su­ti­ko su­mo­kė­ti tė­čiui ir už ku­rą…

Taip į na­mus Tau­jė­nuo­se me­tų pa­bai­go­je at­ke­lia­vo ma­žy­tis šir­mas žir­ge­lis – jo bal­tus šo­nus, kak­tą, krū­ti­nę ir kar­čius mar­gi­no rus­vi raš­tai. „Tik­ras Ko­ko­sas“, – pa­ma­nė tė­tis, vos iš­vy­dęs ma­žą­jį ar­kliu­ką, ta­čiau Ro­kui toks var­das ne­pa­ti­ko. Sa­vo nau­ją­jį bi­čiu­lį jis pa­va­di­no Prin­cu. Jam ta­da bu­vo še­ši mė­ne­siai.

Žie­mą se­ne­lis su­meist­ra­vo Ro­kui ir Prin­cui ne­di­du­kes ro­gu­tes, o pa­va­sa­rį – dai­lią bri­ke­lę, į ku­rią pa­si­kin­kęs sa­vo žir­ge­lį ber­niu­kas kas­dien ap­su­ka vi­są kai­mą. Dar ir po­rą drau­gų į ve­ži­mai­tį pri­ima. Prin­cu Ro­kas rū­pi­na­si pats – jį mai­ti­na, va­lo, pri­žiū­ri, prau­sia… O kaip pa­sa­ko­ja ber­niu­ko ma­ma Ele­na, Ro­kas la­bai my­li vi­sus gy­vu­liu­kus – triu­šiams žo­lės kas­dien pri­rau­na, vi­suo­se ūkio dar­buo­se tė­ve­liams tal­ki­na.

Ir tai dar ne vis­kas. Pa­si­ro­do, Ro­kas – di­dy­sis na­mų ku­li­na­ras! Nuo ma­žų die­nų su­kio­da­ma­sis pas­kui ma­mą po vir­tu­vę, jis iš­mo­ko pui­kiai šei­mi­nin­kau­ti. Ro­ko sil­pny­bė – sal­du­my­nai. Ber­niu­kas ke­pa py­ra­gus, tor­tus, o jo fir­mi­nis pa­tie­ka­las – varš­kės sau­sai­niai. Pa­ti ma­ma pri­pa­žįs­ta – jie tie­siog bur­no­je tirps­ta…

„Mes va­sa­rą vi­si – į dar­žus, o Ro­kas – į vir­tu­vę… Grįž­tam va­ka­re – vi­si na­mai py­ra­gais kve­pia, – šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­ja ma­ma. – Da­bar vi­siems dau­giau dar­bo ūky­je, o štai žie­mą Ro­kas bent du kar­tus per sa­vai­tę min­ko teš­lą sa­vo sau­sai­niams… Šei­mi­nin­kau­ja ne­ra­gi­na­mas…“

O štai Ro­ko bro­liu­kas Te­odo­ras – vi­sai ki­toks. Ne­tru­kus šeš­tą­jį gim­ta­die­nį švę­sian­tis ber­niu­kas – bū­si­ma­sis me­cha­ni­kas. Ar­kliu­kai ar triu­šiai jam vi­sai ne­rū­pi, už­tat dėl ma­ši­nų, mo­to­cik­lų, trak­to­rių gal­va tie­siog pra­muš­ta. Ber­niu­kas ga­li vi­są die­ną ne­iš­lip­ti iš trak­to­riaus ka­bi­nos. Ga­lė­tų ten ir mie­go­ti…

Ele­na ir Sau­lius Gal­vo­nai ga­li bū­ti ra­mūs – na­muo­se au­ga darbš­tūs, ge­ri, rū­pes­tin­gi vai­kai. O ma­ža­sis Prin­cas – ir­gi šei­mos na­rys. Ge­ra jam Tau­jė­nuo­se…

 

 

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *