Apie kaimynų nesutarimus dėl šildymo

Sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nės www.uk­mer­ge.lt lan­ky­to­ja pa­tei­kė to­kį klau­si­mą: „Ben­dri­ja ne­jun­gia šil­dy­mo – rin­ko pa­ra­šus, kad dar ne­si­šil­dy­tu­me. Na­mie di­de­lė drėg­mė, ne­ga­liu net vai­kų dra­bu­žė­lių iš­si­džio­vin­ti. Ar jie tik­rai ga­li taip elg­tis, jei lau­ke šil­čiau nei na­mie?“

At­sa­ky­da­ma į šį klau­si­mą Vil­niaus vi­suo­me­nės svei­ka­tos cen­tro Uk­mer­gės sky­riaus ve­dė­ja Ele­na Mi­ri­na­vi­čie­nė pri­ta­ria, kad da­bar gir­di­me daž­nus gy­ven­to­jų nu­si­skun­di­mus dėl šal­čio bu­tuo­se ne to­dėl, kad pa­tal­pos ne­pa­kan­ka­mai šil­do­mos, o dėl kai­my­nų no­ro gy­ven­ti ne­šil­do­mo­se pa­tal­po­se.

Ši­lu­mos ūkio įsta­ty­mas nu­sta­to, kad ši­lu­mos var­to­to­jai tu­ri tei­sę nu­spręs­ti dėl sa­vo pa­sta­tų šil­dy­mo pra­džios ir pa­bai­gos ne­pa­žei­džiant nu­sta­ty­tų hi­gie­nos nor­mų, iš­sky­rus sa­vi­val­dy­bių ins­ti­tu­ci­jų nu­sta­ty­tas įstai­gas, ku­rioms šil­dy­mo se­zo­no pra­džia ir pa­bai­ga nu­sta­to­ma sa­vi­val­dy­bių ins­ti­tu­ci­jų spren­di­mais.

Jei­gu gy­ven­to­jai nu­spren­dė sa­vo pa­sta­tus  pra­dė­ti ar­ba baig­ti šil­dy­ti ki­tu lai­ku, ne­gu sa­vi­val­dy­bė­je nu­sta­ty­ta, jie apie sa­vo spren­di­mą pra­ne­ša ši­lu­mos tie­kė­jui.

Pa­gal įsta­ty­mą bu­tai ir ki­tos pa­tal­pos dau­gia­bu­čia­me na­me pri­va­lo bū­ti šil­do­mi, jei­gu tam ne­pri­eš­ta­rau­ja dau­gu­ma to na­mo bu­tų sa­vi­nin­kų, ne­tu­rin­čių įsi­sko­li­ni­mų ši­lu­mos tie­kė­jui.

Re­mian­tis įsta­ty­mo nuo­sta­to­mis, na­me vei­kian­ti ben­dri­ja tu­ri tei­sę dau­gu­mos bu­tų sa­vi­nin­kų, ne­tu­rin­čių įsi­sko­li­ni­mų ši­lu­mos tie­kė­jui, var­du spręs­ti apie šil­dy­mo se­zo­no pra­džią ir pa­bai­gą. Li­ku­sie­ji 49 proc. tu­ri taiks­ty­tis su kai­my­nų spren­di­mu gy­ven­ti ne­šil­do­mo­se pa­tal­po­se.

Sun­ku pa­skai­čiuo­ti, ko­kią eko­no­mi­nę nau­dą ar ža­lą gau­na ne­šil­do­mų pa­tal­pų gy­ven­to­jai. Ta­čiau, kaip tei­gia spe­cia­lis­tai, įjun­gus šil­dy­mą iš­lai­dos bū­na žy­miai di­des­nės, nes rei­kia įšil­dy­ti at­ša­lu­sias ir įdrė­ku­sias pa­tal­pas.

Bū­ti­na ži­no­ti, kaip vei­kia žmo­gaus or­ga­niz­mą ne­tin­ka­mas mik­ro­kli­ma­tas būs­te.

Lie­tu­vos hi­gie­nos nor­ma nu­sta­to, kad gy­ve­na­mų­jų na­mų pa­tal­po­se oro tem­pe­ra­tū­ra šal­tuo­ju me­tų lai­ku (kai tri­jų pa­rų iš ei­lės lau­ko oro vi­du­ti­nė pa­ros tem­pe­ra­tū­ra ma­žes­nė nei 8 laips­niai) tu­ri bū­ti ne ma­žiau nei 18 laips­nių, tem­pe­ra­tū­rų skir­tu­mas 0,1 m ir 1,1 m aukš­ty­je nuo grin­dų – ne dau­giau nei 3 laips­niai, san­ty­ki­nė oro drėg­mė – 35–60 pro­cen­tų, oro ju­dė­ji­mo grei­tis – 0,05–0,15 m/s. Svar­bu, kad per pa­rą mik­ro­kli­ma­to ro­dik­liai žy­miai ne­svy­ruo­tų, nes tai ne­pa­lan­kiai vei­kia žmo­gaus svei­ka­tą.

Ver­ti­nant pa­tal­pų tem­pe­ra­tū­rą svar­bu, kad oro tem­pe­ra­tū­ros, iš­ma­tuo­tos ties grin­di­mis ir 1,1 m aukš­ty­je, skir­tu­mas ne­bū­tų di­des­nis kaip 2–3 laips­niai. Esant tem­pe­ra­tū­ros skir­tu­mui dau­giau kaip 4 laips­niams, žmo­gaus kū­no tem­pe­ra­tū­ra ko­jo­se su­ma­žė­ja 7–10 laips­nių. Tuo­met į ap­lin­ką per­duo­da­ma žy­miai dau­giau ši­lu­mos, jau­čia­mas dis­kom­for­tas. O ma­ži vai­kai ypač ken­čia nuo že­mos grin­dų tem­pe­ra­tū­ros.

Že­ma ap­lin­kos tem­pe­ra­tū­ra su­trik­do krau­jo­ta­ką, dėl to nu­ken­čia są­na­rių ir ner­vų ga­lū­nių ap­rū­pi­ni­mas mais­to me­džia­go­mis, pa­ašt­rė­ja bu­vę są­na­rių ir ner­vų su­sir­gi­mai, su­ma­žė­ja imu­ni­te­tas, daž­niau ser­ga­ma kvė­pa­vi­mo ta­kų su­sir­gi­mais. O kur dar ner­vi­nė įtam­pa dėl ne­pa­lan­kių gy­ve­ni­mo są­ly­gų?

Že­mą tem­pe­ra­tū­rą daž­niau­siai ly­di pa­di­dė­ju­si pa­tal­pų drėg­mė. Ant drėg­nų pa­vir­šių vys­to­si pe­lė­sis, ku­rio žu­vu­sios ląs­te­lės iš­ski­ria ne­ma­lo­nų kva­pą, o pa­tal­pų ore skrai­dan­čios spo­ros ga­li su­kel­ti aler­gi­nius su­sir­gi­mus. Pa­di­dė­jus pa­tal­pos drėg­mei di­dė­ja kū­no iš­spin­du­liuo­ja­mas tem­pe­ra­tū­ros kie­kis, nu­le­mian­tis šal­čio jaus­mą.

Kai ku­rie gy­ven­to­jai ban­do šil­dy­tis pa­tal­pas įjun­gę du­ji­nes vi­ryk­les. Bet su­de­gi­nant 1 kub. m du­jų, iš­siski­ria 0,8 kg van­dens ir 700 lit­rų an­glies dvi­de­gi­nio. Jei nė­ra ge­ros ven­ti­lia­ci­jos, pa­tal­pų drėg­mė dar dau­giau pa­di­dė­ja ir ant šal­tų sie­nų, ypač kam­puo­se, kon­den­suo­ja­si van­dens la­šai.

Re­ko­men­duo­ja­ma gy­ve­na­mų­jų pa­tal­pų san­ty­ki­nė drėg­mė 35–60 proc., kom­for­to są­ly­go­mis – 40–60 proc. Esant di­des­nei san­ty­ki­nei drėg­mei ky­la kū­no odos tem­pe­ra­tū­ra ir ma­žė­ja ši­lu­mos ati­da­vi­mas. Esant sau­sam orui di­dė­ja drėg­mės iš­sky­ri­mas iš odos ir glei­vi­nių, oda sau­sė­ja, grei­čiau raukš­lė­ja­si, akys per­šti.

Gy­ve­na­mo­sios pa­tal­pos tu­ri bū­ti tin­ka­mai vė­di­na­mos. Ju­dan­tis oras ska­ti­na odos krau­ja­gys­lių re­flek­sus ir nor­ma­lią ši­lu­mos re­gu­lia­ci­ją.

Ne­tei­sin­gai el­gia­si tie gy­ven­to­jai, ku­rie žie­mai už­kli­juo­ja vi­sus lan­gus, or­lai­des, ven­ti­lia­ci­jos an­gas. Ypač tai kenks­min­ga bu­tuo­se, kur me­di­niai lan­gų rė­mai pa­keis­ti plas­ti­ki­niais: me­dis per sa­vo po­ras ir rė­mų ne­san­da­ru­mus orą pra­lei­džia, tuo tar­pu plas­ti­ki­niai rė­mai vi­siš­kai su­stab­do oro pa­te­ki­mą ir pa­ša­li­ni­mą.

Tu­ri bū­ti nuo­lat pra­vi­ros plas­ti­ki­nių lan­gų or­lai­dės ar ven­ti­lia­ci­nės an­gos, ar­ba pa­lie­ka­mas lan­gas „mik­ro­ven­ti­lia­ci­jos“ re­ži­mu.

Ne­vė­di­na­mo­se pa­tal­po­se kau­pia­si drėg­mė, an­glies dvi­de­gi­nis, an­glies mo­nok­si­das ir ki­tos kenks­min­gos me­džia­gos.

Esant že­mai tem­pe­ra­tū­rai ir pa­di­dė­ju­siai oro drėg­mei bei blo­gai vė­di­na­mo­se pa­tal­po­se vi­sa­da nu­sta­to­mas di­de­lis mik­ro­or­ga­niz­mų skai­čius pa­tal­pų ore. Tai są­ly­go­ja daž­nes­nius su­sir­gi­mus kvė­pa­vi­mo ta­kų in­fek­ci­nė­mis li­go­mis.

„Be­si­rū­pin­da­mi, kaip su­tau­py­ti pa­tal­pų šil­dy­mo są­skai­ta, ga­li­me smar­kiai pa­kenk­ti svei­ka­tai, o iš­lai­dos vais­tams ga­li bū­ti dar di­des­nės nei šil­dy­mui“, – pri­me­na E. Mi­ri­na­vi­čie­nė.