Šiandien mums labai sunku įsivaizduoti, kokia nepaprastai didelė, ilgai ir kantriai laukta šventė kiekvienam prieš šimtmetį buvo šventos Velykos. Etnologų teigimu, velykinis apeiginis stalas tuomet įprasmindavo ateinančių metų tikėtiną gausą, o kiekvienas patiekalas ir net pati staltiesė turėjo gilią prasmę.
Apie šventų Velykų laukimo tradicijas ir velykinio stalo patiekalų prasmę ukmergiškiams pasakojo kultūros centro kvietimu atvykusi Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadovė Nijolė Marcinkevičienė.
Ji pasakojo, kad dar XX a. viduryje gavėnios maistas būdavęs labai griežtai ribojamas. Nevalia būdavę valgyti ne tik mėsos, bet ir kiaušinių, pieno patiekalų. Ribojant save tarytum susitapatinta su Kristaus kančios ir nukryžiavimo artėjimu. Tokia pasninko esmė.
Kita vertus toks pasninkas labai racionalus – juk darbymetis dar neprasidėjęs, pernykščiai aruodai tuštėja, sunkūs darbai – ateityje, taigi ir fizinės energijos eikvoti dar daug nereikia. Ką galima valgyti pasninko metu ir ko griežtai – ne, žinojo kiekvienas vaikas.
Į Verbą – gluosnio šakelė
Savaitę iki Velykų katalikiškas pasaulis mini Verbų sekmadienį. N. Marcinkevičienė pastebi, kad garbiems valstybių svečiams arba pramogų pasaulio žvaigždėms šiais laikais klojami raudoni kilimai – palikimas istorinių liudijimų, kuomet Kristui po kojomis buvo klojamos palmės.
Lietuvoje kiekviename krašte Verbų puokščių tradicijos – vis kitokios. Pasak viešnios, apie Ukmergę pagrindinis augalas – kadagys. O prieš šimtmetį mūsų krašte buvo labai populiarus gluosnis – simbolis gajaus, lengvai prigyjančio augalo.
Visa Didžioji priešvelykinė savaitė būdavusi kupina laukimo, tvarkymosi, maisto ruošimo darbų ir maldų.
Patiekalai – tik apeiginiai
Ypač prasmingas būdavęs apeiginis velykinis stalas. Pradedant jau nuo staltiesės. Beje, ji Lietuvoje atsirado tik XIX amžiuje. Nuo tada jai rinkti patys geriausi linai, kruopščiausi siuviniai, nerti apvadai. Staltiesė – gausos simbolis.
Jokių atsitiktinių patiekalų šeimininkės ant velykinio stalo nedėdavo. Laikytasi tradicijos nepjaustyti patiekalų, visus juos nepjaustytus dėti ant stalo iš vakaro. Tai simbolizavo pilnatvę.
Velykinis stalas puošiamas žalumynais: viržiais, žibuoklėmis. Kambariai – popieriniais karpiniais. Ukmergės krašte buvo labai populiarūs šiaudiniai sodai. Stalas būdavo šventinamas rūtų arba javų šluotele.
Kai kurie velykiniai atributai šiandien pamiršti. Pavyzdžiui, iš sviesto daromas velykinis avinėlis. Arba molinis avinėlis, papuoštas raudona vėliavėle.
Būtinas velykinis patiekalas – kiaulės kumpis. Jį nepjaustytą kepdavo duonos tešloje. Kiaulė – žemę knisantis gyvulys, o juk netrukus prasidės žemės darbai. Pasak etnologės, matyt, tokios būta būtent šio patiekalo prasmės.
Ant stalo būtinai karaliavo aukšti pyragai – bobos. Manyta – kuo aukštesnis pyragas, tuo aukštesni augs javai.
Apie Ukmergę privalomas velykinis pagardas – tarkuoti krienai. Būtinai guldomi širdies formos sūris ir prabangą simbolizavęs sviestas.
Svarbiausi – margučiai
Žinoma, pats svarbiausias velykinis atributas – margučiai. Kiaušinis juk – gyvybės simbolis. Pati svarbiausia – raudona margučių spalva.
Būdavo imamas gražiausias margutis, padalinama į tiek dalių, kiek prie stalo susėdo valgytojų, ir kiekvienas imdavo po mažą gabalėlį. Margintų kiaušinių nedauždavo nei į stalą, nei peiliu – tik vienas su kitu.
Į stalą nešdavę ir svaigių gėrimų – miežinio ar burokų alaus ir uždažytos naminukės. Tik jokiu būdu ne baltos – esą būtų paniekinimas šventintam vandeniui ir visam šventintam stalui. Ir kiek prisimena liudytojai, gerdavę tik simboliškai – po mažytį stiklelį.
Linksminosi ir pramogavo
Per Velykas labai daug burtų nebūdavę. Vis dėlto jaunos mergelės nepraleisdavo progos savitai išsiburti. Pasukdavo margutį ant stalo – kur atsisukdavo smailas galas, tikėta – iš ten piršliai atvyks.
Etnologai spėja, jog Velykų pavadinimas greičiausiai slaviškas – „Velykij“ – didis, tačiau galima ir kita versija: nuo žodžio vėlė, mat tikėta, kad prie velykinio stalo susirenka artimųjų vėlės. Ypač – motinų apraudotų mirusių vaikelių.
Marcinkevičienė pasakojo, kad analizuojant velykinius papročius pastebima, jog Ukmergės krašte labai anksti išnyko kiaušiniavimo paprotys. Tik Veprių krašte užrašytas liudijimas apie skardžiabalsius lalauninkus, antrą Velykų dienų eidavusius per kiemus ir giedodavusius „Aleliuja“.
Užtat mūsų krašte ilgai labai populiarūs buvo kiaušinių ridenimo žaidimai. Visoje Lietuvoje taip pat būdavo laistomasi vandeniu.
Tarp surinktų senų žmonių pasakojimų – labai įdomus Vidiškių krašte užrašytas pasakojimas apie kolektyviai dažomus kiaušinius. Esą susirinkdavę į vieną kiemą vidiškiečiai, užkaisdavę didelį puodą su „cibulio“ lukštais ir jame virdavę savo atsineštus kiaušinius.
Apie šį paprotį liudijusi moteris mena prašydavusi savo mamos išgriebti tiek kiaušinių, kiek atsinešė, bet ši visada kelis palikdavusi – gal kas sunkiau gyvena, neturi…
Apie Ukmergę išlikęs tikėjimas stebuklingu velykiniu personažu – Velyke. Tai – paslaptingas kiaušinius atnešantis paukštis. Vaikai darydavo gūžteles ir jo laukdavo.
Prieš šimtmetį vaikams velykinių dovanų nedovanojo, bet tikėta, kad per šią šventę juos būtinai turi aplankyti krikšto tėvai.
Staltiesė – lyg vaistas
Velykinis stalas būdavęs toks svarbus ir reikšmingas, kad nieko nuo jo nevalia būdavę išmesti – nė mažiausio trupinėlio, net svogūnų lukštų, kuriais dažyti kiaušiniai. Leistina buvo dalintis nebent su gyvuliukais.
Apeiginio stalo staltiesė laikyta šventenybe. Jos mūsų prosenelės iškart neplaudavo. Sunkiai apsirgus vaikeliui ja apklodavo, tikintis išgijimo.
Manoma, kad Velykos pakeitė pagoniškoje Lietuvoje minėtą pavasario šventę. Ji buvusi tokia svarbi, kad net manyta – nuo jos žmonės skaičiuodavo metus. Tai buvusi Naujųjų metų pradžia.
