Trečiadienį Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, surengtos iškilmės, skirtos žymaus Lietuvoje ir pasaulyje kalbininko, akademiko, mūsų kraštiečio Zigmo Zinkevičiaus 90 metų jubiliejui. Erdvi akademijos salė vos talpino visus, norinčius pasveikinti profesorių, kuris, ir sulaukęs garbaus amžiaus…
Virginijos Valuckienės nuotr. Profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus jubiliejaus iškilmėse – ir ukmergiškiai.
…stebina akademinę bendruomenę nepaprastu darbštumu, kasdien dirbdamas po 10–12 valandų, leisdamas vis naujas knygas ir net jubiliejaus išvakarėse įteikęs mokslinio žurnalo redakcijai savo naują rašinį.
Šventinio vakaro metu jubiliatui skambėjo šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės vadovų, įvairių mokslo, kultūros, politikos institucijų, visuomeninių organizacijų, dvasininkijos atstovų linkėjimai.
Pasveikinti garbųjį jubiliatą atvyko europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis, buvęs Z. Zinkevičiaus klasės draugas Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje profesorius Romualdas Baltrušis, Gervėčių, Punsko ir kitų lietuviškų salelių Baltarusijoje bei Lenkijoje atstovai, kurių interesus akademikas Z. Zinkevičius ypač uoliai gynė dirbdamas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministru.
Jubiliejaus proga akademiką sveikino ir Ukmergės rajono savivaldybės atstovai: vicemeras Rolandas Janickas, administracijos direktoriaus pavaduotojas Giedrius Pocius, Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė Rasa Griškevičienė.
Jubiliatui įteiktas mero sveikinimas, gėlių puokštė ir statinaitė medaus, surinkto gimtinės pievose. Lyduokių kaimo bendruomenės pirmininkė Auksė Pusvaškienė perdavė Z. Zinkevičiui gimtojo krašto žmonių linkėjimus, juos pratęsė vepriškiai Romas Petras Šaulys su žmona Gražina, buvęs ilgametis SODROS vadovas Vytautas Pupšys.
Dėkodamas visiems susirinkusiems, akademikas prisipažino, jog per ilgą savo gyvenimą matė daug šilto ir šalto, pergyveno daug valdžių, tačiau nė vienai nepataikavo, liko ištikimas savo politinėms pažiūroms, nors dėl to kai kurių, linkusių tas pažiūras kaitalioti, buvo ir nemėgstamas.
Už tai, kad galėjo parašyti tiek knygų, jis labiausiai dėkingas savo Reginutei – be galo rūpestingai, mylinčiai ir mylimai žmonai, kuri leido jam dirbti, „atleisdama“ nuo visų buitinių rūpesčių, taip pat vaikams ir vaikaičiams, kurie kasdien juos aplanko, praskaidrindami kasdienybę, suteikdami jėgų naujiems darbams.
Baigiantis renginiui, salėje nuskambėjo „Ilgiausių metų!“.
UŽ inf.
2, 3, 4 – Jono Vaiškūno nuotr.