Advento vakarai

Li­na SUKACKIENĖ

Bal­ti ir la­bai šva­rūs Ad­ven­to va­ka­rai. Žiū­riu per lan­gą į va­ka­ro tam­są ir ma­tau ele­gan­tiš­ką snai­gių kri­ti­mą. Koks įdo­mus gam­tos žais­mas – skren­da mi­nia­tiū­ri­nės gra­žuo­lės ir gu­la į bal­tus snie­go pa­ta­lus.

Ad­ven­to min­tys. Su­si­kau­pi­mas ir lau­ki­mas. Pra­ei­nan­tys me­tai bu­vo ga­na su­dė­tin­gi dar­bais ir pa­ty­ri­mais, iš­gy­ve­ni­mais ir ne­tek­ti­mis. Nie­kas šia­me gyvenime nie­ko ne­da­li­ja vel­tui – at­ra­di­mai su­tei­kia džiaugs­mą ir vil­tį, su­tei­kia kas­die­nos gy­ve­ni­mui spal­vas.

Kar­tais ei­nan­tys gat­ve žmo­nės šyp­so­si. Va­di­na­si, jų min­tys švie­sios, ska­ti­nan­čios gy­ven­ti ir kur­ti. Ki­ti su­tik­tie­ji nuo pir­mos po­kal­bio se­kun­dės žvel­gia už­ge­su­sio­mis aki­mis, ma­to tik juo­dą pa­sau­lį. Va­di­na­si, jie tu­ri tam prie­žas­čių. O gal pa­tys jas su­ku­ria?

Tuo­jau pra­si­dės svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kų siun­ti­mas. Jis su­ma­žė­jęs iki mi­ni­mu­mo. Juk yra in­ter­ne­tas. Ir pa­tys svei­ki­ni­mai la­bai pa­ki­to – ne­be­li­ko sen­ti­men­ta­laus žmo­gaus brai­žo, jo nuo­tai­kos ir min­ties nuo­šir­du­mo – tik ti­ra­žuo­tas la­pe­lis ir tra­di­ci­nis lin­kė­ji­mas. Ge­rai, kad ant kai ku­rių pa­ra­šas tik­ras. Bet ir tai jau re­te­ny­bė.

Toks laik­me­tis, to­kios tra­di­ci­jos. Ta­čiau ar ne mes pa­tys jas to­kias pa­to­gias ir ku­ria­me? O ka­da pa­sa­ky­ti, ką jau­ti, ką gal­vo­ji, kuo gy­ve­ni?

Kaip nu­ste­bin­ti ar­ti­muo­sius šven­čių pro­ga ir įpras­min­ti di­dį­jį ste­buk­lo lau­ki­mą? Pa­sa­ky­ti, kad my­li, rei­kia kas­dien. Pa­sa­ky­ti, kas svar­bu, rei­kia kas­dien. Pa­sa­ky­ti, kad bu­vi­mas drau­ge yra gy­ve­ni­mo džiaugs­mas, rei­kia kas­dien.

Ne­be­li­ko ben­dra­vi­me sa­vai­me su­pran­ta­mų da­ly­kų. Tik mes to ne­su­pran­ta­me, kol ne­pa­ti­ria­me pra­ra­di­mų…

Lai­min­gas žmo­gus vi­sa­da ma­to­mas ki­tų bū­ry­je, spin­du­liuo­jan­tis ši­lu­mą ir ža­ve­sį. Jis nuo­lat kū­ry­bos pro­ce­se. Pa­žįs­tu to­kių žmo­nių, juos ver­ti­nu ir ger­biu. Jie gy­ve­na ir sklei­džia to­kias tei­gia­mas emo­ci­jas, kad ben­drau­da­mas esi pri­vers­tas pa­mirš­ti sa­vo iš­gy­ve­ni­mus… Jie tu­ri sa­vo pro­ble­mų ir jas spren­džia. Jie lai­do­ja ar­ti­muo­sius ir pa­ti­ria ki­tų iš­gy­ve­ni­mų. Bet su­ge­ba vi­sus taš­kus su­dė­ti ten, kur rei­ka­lin­ga.

Ste­buk­lo lau­ki­mas. Nors daž­nai sa­ko­ma, kad vil­tis mirš­ta pas­ku­ti­nė, be jos gy­ven­ti tie­siog ne­įma­no­ma. Juk ti­kė­ji­mo ga­ly­bė ir švie­sa mus ly­di kas­dien, kiek­vie­na­me žings­ny­je.

Kai per tam­sų Ad­ven­to va­ka­rą vėl žvelg­siu į nak­tį, kai krin­tan­čios snai­gės puoš bal­tą že­mės rū­bą, gal­vo­siu apie vi­sus, ku­riuos my­liu ir siųsiu min­ti­mis vil­tį ir ti­kė­ji­mą ste­buk­lu.