Stasys Imbrasas menininku savęs nelaiko, tačiau turi auksines rankas. Laisvalaikiu jis gamina įvairius dirbinius, kuriuos paskui dovanoja. Sužinojęs apie Ukmergėje mėnesį besitęsiantį žaidimą „Jaučio gaudynės“ vyras nutarė laimėtojams padovanoti savo rankų darbo prizų – medinių jaučių.
Pivonijos seniūnijos Laičių kaime gyvenantis Stasys dirba Laičiuose įsikūrusioje medienos apdirbimo bendrovėje „Frankis“ sargu ir kūriku. Iš medžiagų, kurios atlieka darbdaviui, ir paties surankiotų mažmožių vyras laisvalaikiu gamina įvairius dalykus – tai šviestuvą, tai kokio nors gyvūno figūrėlę. Tačiau labiausiai mėgsta gaminti jaučius. Jų yra padaręs daugybę ir kone visus išdovanojęs.
Pasak Stasio, bendrovės, kurioje jis dirba, savininkas Robertas Žižys medžiagų negaili, tai jis ir paskatino įsteigti žaidimui prizų.
Ukmergiškio pagaminti jaučiai yra iš medienos su auksu blizgančiais ragais, akimis ir kitomis detalėmis. Vyras papasakojo, kad ragus, kuriuos atstoja durų rankenos, nusižiūrėjo internete.
O kitas detales – akis iš varžtų, žiedus šnervėse, uodegas iš šaukštų, šakučių ar kitų metalinių įrankių – sugalvojo pats. Medienos likučių prisirenka įmonėje, o metalinių detalių – sendaikčių parduotuvėse ar metalo supirktuvėje.
Tinkuotojo, apdailininko ir plytelių klojėjo specialybę įgijęs vyras pasakojo visą gyvenimą dirbęs su akmenimis. Prisimena, kad dirbant statybose gavo nurodymą įrengti akmeninę tvorą. Nežinojo, nuo ko pradėti. Teiravosi vienur, kitur. Patarimai negelbėjo, tad tvorą statė pasitelkęs savo išmonę. Pabandė vienaip, kitaip – ir pavyko. Taip išmoko akmenis skaldyti ir lipdyti.
Nuo tada ilgus metus Stasys statė akmenines tvoras, židinius, atliko namų, pavėsinių apdailos darbus. Tai reikalauja daug fizinės jėgos, akmenų skaldymui reikia ne tik įgūdžių, bet ir specialios įrangos, užimančios daug vietos. Tad dabar šios veiklos vyras atsisakė. Jam patinka dabartinis sargo darbas. Jo paslaugų reikia, kai įmonė ištuštėja – vakarais ir savaitgaliais. Kada reikia kūrenti, darbo daugiau, o kai tik sargauti – vakarai prailgsta. Taip pamažu ir atsirado medžio dirbiniai.
Stasys sako, kad jaunystėje ir norėjo mokytis staliaus profesijos. Tačiau tada, kai stojo į Vilniaus proftechninę mokyklą, tos specialybės grupėje vietos negavo. Teko rinktis kitą profesiją. Kadangi technika netraukė, pasirinko apdailą.
„Mano abi rankos tiesios“, – juokauja Stasys, rodydamas savo dirbinių nuotraukas. Tai ir kėdės, ir įvairūs suvenyrai. Yra pagaminęs katinų, šuniukų, karvių šeimyną. Kad būtų lengviau turi įsigijęs elektrinį kaltą.
Savo darbus Stasys dažniausiai dovanoja draugams, kaimynams, pažįstamiems. Tvirtina, kad tai teikia džiaugsmo. Savo dirbiniais prisideda ir bendruomenės renginiuose. O prekiauti nebandė. „Geriau šimtas draugų, nei daug pinigų“, – primena patarlę vyras. Tiesa, vienas draugas, kuriam padovanojo tokį patį jautį, kokius dovanoja ir žaidimui „Jaučio gaudynės“, tą suvenyrą pardavė. Uždirbo 50 eurų. Taip norėjo parodyti Stasiui, kad jis gali savo gaminiais prekiauti. Patarė, jei pardavinės po 40 eurų, pirkėjų tikrai atsiras. Pats Stasys pardavė vieną karvę, kurią pagal užsakymą gamino moteriai, kolekcionuojančiai karvių figūrėles. Taigi ligi šiol parduoti du darbai. Tačiau Stasys vis tiek linkęs dovanoti. „Man maloniau duoti, nei imti. Dovanodamas ir aš džiaugiuosi, ir kiti džiaugiasi. Tikiu, kad gėris grįžta dešimteriopai“, – dalijosi mintimis vyras.
O kaip į tokias dalybas žiūri šeima? „Nors mano uždarbis nėra labai didelis, bet nesu išlaidus. Šeimai pinigų netrūksta“, – sako Stasys. Žmona ir dukra jo pomėgiui neprieštarauja. Vyro manymu, vienas – gerą darbą, kitas – gerą darbą – taip Ukmergėje taps gražiau, geriau.
