Įsivaizduokite senovinį miestą, kurio siaurios gatvelės alsuoja istorija, o kiekviename kampe jaučiama išmintis. Tartu, švelniai apgaubtas Emajõgi upės, globoja vieną iš seniausių ir prestižiškiausių universitetų Baltijos šalyse. Tartu universitetas yra tarsi didingas milžinas, kuris stebi miesto kasdienybę, vis primindamas, kad čia gimsta žinios, kurios formuoja ateitį.
Pabudus rytui, kai miestą užlieja ankstyvi saulės spinduliai, universiteto rūmai spindi lyg perlas, pastatytas tam, kad priimtų jaunuosius protus. Senosios Tartu universiteto sienos šnabžda istorijas, kurios skamba lyg senos legendos. Kai žengiate į šio didingo pastato vidų, jūs pajuntate, kaip laikas sustoja. Auditorijos, kurios regėjo tūkstančius mokslininkų ir studentų, tapo liudininkėmis nuostabių atradimų ir jausmingų diskusijų.
Dar XVI amžiuje čia kūrėsi pirmoji akademinė institucija, o 1632 metais Tartu universitetas atvėrė duris jauniems protams, trokštantiems pažinti pasaulį. Per amžius universitetas išgyveno karus, okupacijas ir permainas, bet liko nepajudinamas mokslo švyturys. Yra pasakojama, kad žydra-juoda-balta vėliava, kuri šiandien atspindi Estijos nepriklausomybę, pirmą kartą buvo iškelta būtent Tartu universitete – studentų drąsa ir siekis nepriklausomybės tapo šios šalies tapatybės simboliu.
Tartu universitetas nėra tik mokslo centras. Tai vieta, kur studentai mylėjo, džiaugėsi ir net maištavo. Universiteto kiemeliai pilni juoko ir svajonių, o katedros griuvėsiai, iškilę Toomemägi kalvoje, vis dar slepia praeities paslaptis. Šie griuvėsiai – liudininkų laikų, kai Tartu universitetas buvo daugiau nei akademinė institucija; tai buvo vieta, kur jauni žmonės keitė pasaulį.
Peržengę Toomemägi slenkstį, jūs išvystate didingus katedros griuvėsius, kuriuos saulė nušviečia paskutiniais dienos spinduliais. Jie stūkso čia, didžiuodamiesi savo amžiumi, lyg tylūs sargybiniai, stebintys besikeičiančią miesto istoriją. Jūs jaučiate, kaip čia persipina praeitis ir dabartis – tiek daug kartų šie griuvėsiai buvo studentų pokalbių apie laisvę, mokslą ir ateitį liudininkai.
Šiuo metu universitetas yra gyvas tarsi organizmas, kurio kraujotaka – tai studentai ir mokslininkai, kasdien įžiebiantys naujas idėjas. Nors praeitis yra visada šalia, Tartu universiteto žvilgsnis nukreiptas į ateitį. Universitetas šiandien – tai ne tik mokslinių tyrimų centras, bet ir vieta, kur gimsta inovacijos, kur kasdien verda akademinis gyvenimas, o kiemuose vis dar skamba senos legendos apie studentų išdaigas.
Kai vakaras artėja prie pabaigos, Tartu universitetas panyra į ramybę. Tačiau net ir tada, kai miestas užmiega, kažkur universiteto rūmuose vis dar dega šviesa, o protai tyliai kuria naujas idėjas, laukiančias, kada galės pasirodyti pasauliui. Ir taip su kiekvienu nauju rytmečiu universitetas atgyja iš naujo – pasiruošęs dar kartą priimti jaunus svajotojus, kurie vieną dieną pakeis pasaulį.
Tartu universiteto botanikos sodas – tai tikra gamtos oazė pačiame miesto centre. Įkurtas 1803 metais, jis tapo neatsiejama universiteto dalimi ir viena lankomiausių Tartu vietų. Sodas kupinas įvairiausių augalų rūšių iš viso pasaulio – nuo vietinių Estijos medžių iki egzotiškų augalų, augančių šiltnamiuose.
Šiame sode ne tik vykdomi moksliniai tyrimai, bet jis taip pat atviras visiems, kas nori pasivaikščioti tarp žalumos ir pasimėgauti gamtos ramybe. Kiekvieną sezoną čia galima atrasti kažką naujo, o šiltnamyje auga egzotiškos gėlės, kurios stebina savo grožiu ir įvairove.
Įsivaizduokite tylų vakarą, kai Tartu miesto širdis, Rotušės aikštė, atsiveria priešais jus. Istorinė Tartu rotušė, elegantiškas ir didingas neoklasikinės architektūros pastatas, ramiai žvelgia į aikštę, tarsi stebėdamas miesto gyvenimą, kuris čia teka lėtai, bet užtikrintai. Ši aikštė jau daugelį metų buvo susitikimų, švenčių ir istorinių įvykių liudininkė.
Vidury aikštės stovi garsusis „Bučiuojančių studentų“ fontanas, tapęs Tartu meilės ir jaunystės simboliu. Ši bronzinė skulptūra vaizduoja du studentus, kurie bučiuojasi po skėčiu – lyg sakytų, kad net lietus negali sutrukdyti jų jausmams. Fontanas nuolat burbuliuoja, skleisdamas malonų vandens garsą, o jį supa daugybė lankytojų, kurie mielai stabteli prie šios skulptūros, norėdami įamžinti akimirką.
Dieną aikštėje netrūksta šurmulio – žmonės sėdi lauko kavinėse, bendrauja, stebi aplinką. Vaikštantys miestiečiai ir turistai ne tik žavisi architektūra, bet ir mėgaujasi aikštės jaukumu. O kai ateina vakaras, aikštė pamažu nurimsta. Šviesos, atsispindinčios fontano vandenyje, sukuria romantišką atmosferą, kuri tarsi kviečia dar kartą pažvelgti į miestą ir suprasti, koks jis ypatingas.
Ši vieta ne tik architektūros šedevras, bet ir emocijų erdvė – vieta, kur praeitis susitinka su dabartimi, o kiekviena diena papildo aikštę naujomis istorijomis.
„Europos pulso“ informacija
Tartu universitetas
