Žolinė, arba Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, yra viena valstybinių švenčių, per kurias Lietuvoje nedirbama.
Turbūt ne kiekvienas žino, kad Žolinę į valstybinių švenčių sąrašą įtraukti įpareigoja 2000 m. gegužės 5 d. pasirašyta sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto.
Šioje sutartyje apsprendžiami santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų.
9-as sutarties straipsnis nurodo:
„Nedarbo dienos yra visi sekmadieniai ir toliau išvardytos šventės:
a) I.1 – Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė – Naujieji Metai;
b) Velykų II diena;
c) VIII.15 – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmė – Žolinė;
d) XI.1 – Visų Šventųjų iškilmė;
e) XII.25 – Viešpaties Gimimas – Kalėdos;
f) XII.26 – Kalėdų II diena.“
Be kita ko, nurodoma, kad sutarties šalys gali pakeisti šį nedarbo dienų sąrašą bendru susitarimu.
Švč. Mergelės Marijos ėmimą į dangų kaip valstybinę šventę švenčia daugiau kaip trisdešimt pasaulio valstybių.
Tai – pati seniausia ir garbingiausia Švč. Mergelės Marijos šventė. Vakaruose ji minima nuo VI a.
Pasakojama, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu, paskelbė kaip dogmą.
Žolinės atlaidai vyksta daugelyje Lietuvos bažnyčių. Taip pat ir mūsų rajone. Pagal seną tradiciją giminės ir kaimynai per Žolinės atlaidus susitikę vaišinasi.
Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, kadangi per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai.
Į bažnyčią nešamos šventinti lauko ir darželio gėlių puokštės. Žemaičiai į jas įdėdavo piktdagį, dzūkai – daržovių, ūkininkai į gėlių puokštę – visų javų varpų.
UŽ inf.
