Rugpjūčio 10 d. minimas mūsų kraštiečio Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos 150-ies metų jubiliejus.
A. Smetona, be kita ko, buvo ir pirmasis garbės šaulys, tad spausdiname Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio-Pūtvio klubo prezidento Stasio Ignatavičiaus straipsnį apie A. Smetonos sąsajas su Lietuvos šaulių sąjunga ir jos įkūrėju Vladu Putvinskiu.
„Glaudi draugystė tarp Antano Smetonos ir senos Žemaitijos bajorų Pūtvių giminės (nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio laikų) ainio knygnešio V. Putvinskio užsimezgė 1900 metų vasarą. Tuomet V. Putvinskio Šilo Pavėžupio dvare kalbininkas Jonas Jablonskis rengė spaudai pirmąją lietuvių bendrinės kalbos gramatiką ir Motiejaus Valančiaus raštus.
Ruošiant šiuos darbus jis į talką pasikvietė visų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių atstovus: Antaną Smetoną, Petrą Avižonį ir Juliją Žemaitę, kurie ir padėjo J. Jablonskiui per vasarą įgyvendinti šiuos svarbius veikalus. „Lietuviška gramatikėlė“ Tilžėje Petro Kriaušaičio vardu buvo išleista 1901 metais.
Užsimezgusi bičiulystė tarp A. Smetonos ir V. Putvinskio rutuliojosi ir ateityje. A. Smetonai leidžiant ir redaguojant „Lietuvos ūkininką“, „Viltį“, „Vairą“, „Lietuvos aidą“ šiuose leidiniuose buvo spausdinami V. Putvinskio prozos ir scenos darbai.
1906 m. sausio mėn. V. Putvinskis už aktyvią anticarinę veiklą 1905 m. revoliucijoje buvo ištremtas į Jaltą. Tremtyje jis išbuvo iki 1914 m.
Laiškuose A. Smetona V. Putvinskį informuodavo apie politinę padėtį Lietuvoje ir darbą Didžiajame Vilniaus lietuvių Seime.
Tik grįžus iš tremties, prasidėjo I pasaulinis karas ir V. Putvinskis vėl buvo ištremtas į Rusijos gilumą – Nižnij Novgorodo guberniją, iš kurios grįžo tik 1918 m. balandžio mėn. (po Vasario 16-osios Akto paskelbimo).
Grįžęs į Lietuvą, pirmiausiai susitiko su jam artimais žmonėmis, tarp kurių buvo ir A. Smetona. Įvertinęs politinę šalies padėtį, ėmėsi permainų savo gimtajame Kelmės krašte – organizavo vietos savivaldą, supirkęs iš vokiečių ginklų, įsteigė vietos gyventojų miliciją ir rūpinosi apylinkės gyventojų apsauga nuo siautėjančių plėšikų ir bolševikuojančių asmenų. Tuo nesaugiu Lietuvai metu V. Putvinskiui ir subrendo mintis įkurti karinę civilių organizaciją, kuri rūpintųsi krašto ir gyventojų saugumu.
1919 m. vasarį V. Putvinskis buvo iškviestas į Kauną ir paskirtas Lietuvos tiekimo ir maitinimo ministerijos Bendrųjų reikalų departamento direktoriumi. Šiam paskyrimui įtakos turėjo ir glaudūs ryšiai su Valstybės tarybos pirmininku A. Smetona.
1919 m. birželio 27 d. įsteigtos Lietuvos šaulių sąjungos vienas iš įkūrėjų, pirmasis viršininkas ir ideologas buvo V. Putvinskis. A. Smetona daug dėmesio skyrė šiai civilių žmonių sukarintai organizacijai. Valstybės vadovas matė jos reikšmę Nepriklausomybės kovose ir reikšmingą paramą jaunai, dar menkai ginkluotai ir aprūpintai mūsų valstybės kariuomenei. Jis pats, kiek leido laikas nuo valstybinių pareigų (1919 m. balandžio mėn. 4 d. buvo išrinktas Valstybės Prezidentu), dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje, rašė straipsnius šaulių žurnalui „Trimitas” ir buvo renkamas į LŠS Garbės teismą ir Centro valdybą.
1939 m. Kaune išleistoje dr. Jono Matuso „Šaulių sąjungos istorijoje“ randame, kad 1922 m. birželio 29 – liepos 3 d. įvykusiame Šaulių sąjungos visuotiniame suvažiavime A. Smetona išrenkamas į organizacijos Garbės teismą, o 1923 m. rugsėjo 15–18 d. įvykusiame suvažiavime išrenkamas ir į Šaulių sąjungos Centro valdybą. Tačiau joje išbuvo neilgai, iškilus vidiniams nesutarimams tarp jo ir tuometinio Centro valdybos pirmininko prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus dėl organizacijos dalyvavimo politinėje veikloje, o ypač dėl tautinių pažiūrų ir dalyvavimo Seimo rinkimuose. 1924 m. vasario 29 d. iš LŠS Centro valdybos pirmininko pareigų pasitraukė prof. V. Krėvė-Mickevičius, kovo 2 d. pasitraukė ir A. Smetona. Šį savo žingsnį jis argumentavo pareiškimu: „Šiuo prašau pranešti Centro Valdybai, kad aš išstoju iš jos narių skaičiaus, kadangi nesutinku su tuo lemiančiųjų partijų atstovų nusistatymu valdyboje, jog Š. Sąjungos pirmininkas, kaip paaiškėjo dr. Staugaičio pranešimą valdybos posėdžiuose besvarstant, neturįs teisės pareikšti S-gos organe „Trimite“ savo, kaip šiaip jau piliečio, skirtingos nuomonės, prieštaraujančios politinei valdžios krypčiai, vedančiai Lietuvą pavojingu dargi jos nepriklausomybei keliu.“
Tačiau A. Smetona ir toliau išliko šios organizacijos bendraminčiu, šauliškumo idėjų propaguotoju, toliau mielai bendravo su V. Putvinskiu.
1922 m. birželio 29 – liepos 3 d. įvykusio LŠS visuotinio suvažiavimo metu V. Putvinskiui atsisakius Centro valdybos pirmininko pareigų (dėl nesutarimų su KA ministerijos paskirtu LŠS viršininku kpt. Pranu Klimaičiu, kuris Šaulių sąjungą mėgino pilnai sukarinti), į surengtas V. Putvinskio išleistuves atvyko ir A. Smetona. Savo kalboje jis prisiminė, kad pirmąkart atvyko pas Putvinskius į Šilo Pavėžupį dar būdamas studentas. Savo laiške dukrai Onutei Putvinskaitei-Tercijonienei V. Putvinskis rašė: „… Kaune buvo ruošiama mano išleistuvėms iškilminga vakarienė. Vakarienė buvo gan didelė. Dalyvavo apie 70 žmonių, tarp kurių valdžios (tarp kurių pirmasis valstybės prezidentas A. Smetona, tuo metu Lietuvių tautos pažangos partijos pirmininkas – aut. pastaba) ir visuomenės didikai. Gavau daug dovanų, adresų, buvo kalbų, pagyrimų tostų ir t. t….“ Prezidentas A. Smetona su žmona 1929 m. kovo 7 d. dalyvavo ir išlydint mirusio V. Putvinskio palaikus laidojimui į Kelmę. Ant jo vainiko kaspino buvo užrašyta „Didžiam Tautos sūnui Vladui Putvinskiui“.
Šaulių sąjungai minint įkūrimo 10-ąsias metines, 1929 m. birželio 23 d. Kauno P. Vileišio aikštėje priimdamas šaulių paradą Lietuvos Respublikos Prezidentas ir vyriausias jos ginkluotųjų pajėgų vadas, Kauno Vlado Putvinskio vardo šaulių būrio garbės narys A. Smetona į šaulius kreipėsi: „Sveiki, broliai šauliai, sulaukę dešimtmečio šventės!“
Po iškilmingų tai progai skirtų protokolinių renginių šaulių rinktinės su vėliavomis atžygiavo ir išsirikiavo prie Prezidentūros. A. Smetona pareiškė, kad ypatingai džiaugiasi aplankius jį taip gausingoms šaulių rinktinėms ir vadovybei. Jis kalbėjo, kad „Šaulių sąjunga susikūrė sunkiausiais Lietuvai 1919 metais, kada daugybė priešų tykojo paglemžti vos atgimusią valstybę. Tuo sunkiuoju momentu mūsų valstybei į pagalbą kariuomenei stojo šauliai – organizuota rinktųjų Lietuvos Sūnų dalis. Šaulių sąjungos darbai ir žygiai mūsų tautos įvertinti. Šiandien Šaulių sąjunga yra didelė jėga. Kiekviename miestelyje, kiekviename kaime, bakužėje yra šaulių. Tačiau Šaulių sąjunga yra ne vien fizinė, bet taip pat jau ir milžiniška moralinė jėga. Šaulių pasiryžimas, atsidavimas tautos reikalams, darbštumas ir organizuotumas stiprina Respublikos Prezidentą jo sunkiame uždavinyje stovint tautos priešakyje. Turėdama tokių sūnų kaip šauliai, mūsų tauta karta iš kartos aukštai pakels Lietuvos kultūrą, gerovę ir laimę…“
1932 m. „Trimite“ vis dažniau imta rašyti apie vieną iš Šaulių sąjungos tikslų – sušaulinti tautą, kad visi lietuviai taptų šauliais. Prezidentas A. Smetona tokiems siekiams atvirai pritarė ir rašė, kad būtina siekti, jog kuo daugiau lietuvių taptų šauliais. Tačiau sušaulinti Lietuvą, jo manymu, nereiškia visus priimti į organizaciją, o visuomenėje puoselėti šaulišką dvasią, kaip tai numato šios organizacijos statutas. Šauliais turi tapti tik rinktiniai, aukštos moralės bei dorovės asmenys, nes tai įpareigojanti garbė. Kitame pasisakyme jis sakė: „… tegu bus Šaulių sąjunga rinktinių mūsų tautos sūnų ir dukrų sąjunga, kuriai itin rūpi Lietuvos valia ir garbė…“.
Organizacijos 15-mečio įkūrimo proga Valstybės prezidentas A. Smetona šaulius pasveikino šiais žodžiais: „Sveikinu Šaulių sąjungą, susilaukusią 15-os metų sukakties. Mano nuoširdus linkėjimas, kad šauliai, eidami garbingos praeities keliais, ir toliau sėkmingai budėtų mūsų Tėvynės sargyboje. Tai Jūsų stiprumo laidas.
„1936 m. birželio 30 d. per Šaulių sąjungos rinktinių atstovų suvažiavimą Prezidentas A. Smetona buvo išrinktas pirmuoju garbės šauliu. Šį garbingą vardą jis nešiojo iki pat mįslingos žūties. Galbūt šis vardas jį išgelbėjo ir nuo galimos pražūties 1940 m. birželio 16 d., kuomet Kybartų šauliai leido Prezidentui su šeima pereiti Lietuvos–Vokietijos sieną?
Ugningoje kalboje per Šaulių sąjungos 20-mečio įkūrimo šventę (1939 m. birželio 24 d.) A. Smetona įvardino, kad Šaulių sąjungos aukščiausias tikslas – Nepriklausoma Lietuva. Šio tikslo Šaulių sąjunga ir jos nariai siekė tarpukario Lietuvoje ir atkūrus organizaciją Išeivijoje 1954 metais bei Lietuvoje 1989 metais, siekia dabar ir sieks ateityje.“
