Chrisija KVIETKAUSKIENĖ
Rajono savivaldybės Informacinių technologijų ir viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistė
Sausio 22-ąją Sofijai Rindzevičienei, gyvenančiai Ukmergėje, suėjo 100 metų. Garbaus jubiliejaus proga pasveikinti ilgaamžės atvyko Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė.
Linkėdami senolei stiprios sveikatos ir gražių dienų, svečiai jai įteikė gėlių, mero sveikinimą, vienkartinę išmoką (412,50 Eur) ir dovaną – šiltą antklodę.
Svečius pasitiko žvali ir labai svetinga jubiliatė, į kurią pažvelgus nė nepasakytum, kad jai jau šimtas metų – močiutė puikiai atrodo.
S.Rindzevičienė gimė 1924 metais Česonių kaime (Ukmergės apskr.) Juliaus ir Stasės Skapinskų šeimoje. Iš viso šeimoje augo 6 vaikai, Sofija buvo vyriausia. Ji baigė Laičių pradinės mokyklos keturis skyrius. Tėvai savo žemės neturėjo, tačiau ją nuomodavosi, todėl nuo mažens jai teko daug dirbti, padėti tėvams. Ponia Sofija net nenori prisiminti tų sunkių laikų, kadangi lydėjo didelis skurdas.
Mergina ištekėjo būdama 20-ies metų už 7-eriais metais vyresnio Stasio Rindzevičiaus. Jis buvo darbininkas, o ji įsidarbino sanitare ligoninėje ir išdirbo ten net 42-ejus metus.
Antrojo pasaulinio karo metais rusai iš namų išvarė moters sutuoktinį S. Rindzevičių į frontą. Kariauti jam neteko, nes nušalęs kojų ir rankų pirštus ilgai gulėjo ligoninėje, o per tą laiką karas ir pasibaigė. Pora susilaukė dviejų vaikų: dukros Laimutės ir sūnaus Romualdo, kuris, eidamas 36-us metus iškeliavo anapilin – nuskendo. Kaime gyvenusi šeima dėl darbų stygiaus persikėlė į Ukmergę. Pradžioje gyveno pas vyro motiną, o neilgai trukus prisiglaudė pas tetą name, kuriame dabar ir gyvena ponia Sofija.
S.Rindzevičienės dukra – meilės emigrantė, šiuo metu gyvena užsienyje. Ilgaamžė džiaugiasi trimis anūkais: Inga, Aidu ir Rūta. Turi 6 proanūkius ir 2 proproanūkius.
Šiuo metu senolė gyvena viena ir tvarkosi savarankiškai. Arčiausiai jos – anūkas Aidas su šeima bei marti Regina, kurie senolei padeda ir dažnai aplanko.
Jubiliatė džiaugiasi kiekviena diena. Vasarą augina gėles, turi ir daržovių lysvelę, žiemą labai mėgsta megzti. Keliasi anksti, tvarkosi, kūrena krosnį, pati pasigamina valgį, pasipuošia ir laukia aplankančiųjų. Nepratusi gulėti, tinginiauti.
Neišranki maistui senolė mėgstanti, kaip ji sako, skaniai, t. y. riebiai, saldžiai, pavalgyti. Geria kavą ir nemėgsta arbatų. Sako, kad reikia valgyti tai, ko organizmas nori. S. Rindzevičienė beveik nesilanko pas gydytojus, nevartoja vaistų.
Ponia Sofija džiaugiasi, kad sulaukė 100-o metų jubiliejaus ir juokauja, kad dar nors dešimtmetį norėtų nugyventi: „Juk dabar taip gera gyventi!“ – sako jubiliatė. Paminėti šios garbios sukakties artimųjų apsuptyje senolė vyks į Uteną, pas anūkę Rūtą.
Pati visada buvusi geranoriška, ji linki visiems džiaugtis gyvenimu ir mažiau pykti.
