Daiva MISIUKIENĖ
Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyriaus kultūrinių veiklų koordinatorė
Šį antradienį minime Prezidento Antano Smetonos 80-ąsias mirties metines, o rugpjūčio 10 d. minėsime šio iškilaus kraštiečio gimimo 150-ąsias metines.
A.Smetona buvo pirmasis (1919 04 04–1920 06 19) ir ketvirtasis (1926 12 19–1940 06 15) Lietuvos Respublikos Prezidentas, vienas iš iškiliausių visuomenininkų, intelektualas, Vasario 16-osios akto signataras.
Prezidentas žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Remiantis istoriniais šaltiniais, tos dienos išvakarėse pas jį buvo susirinkęs būrelis išeivijos lietuvių tautininkų aptarti kitą dieną, sekmadienį, planuojamą mitingą.
Kalbėta ir apie Niujorke vyksiantį Amerikos lietuvių Seimą, į kurį, kaip garbės pirmininkas, buvo pakviestas A. Smetona. Jis turėjo pasakyti pagrindinę kalbą, iškelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą.
Svečiams išėjus, prezidentas iki pusiaunakčio rengė savo pranešimą mitingui. Bet, vos nuėjus ilsėtis, prasidėjo gaisras. A. Merkelis monografijoje apie A. Smetoną rašo, kad „Gaisras prasidėjo rūsyje ir, pasak ugniagesių vado Thomo O‘Brieno, jo priežastis buvo perkaitęs šildymo katilas.
Pirmieji gaisrą pajuto žemutinio aukšto gyventojai, ir jie laiku spėjo išbėgti. Sofija Smetonienė, apsisiautus chalatu, basa, dūmų troškinama, vargais negalais nulipo žemyn. Antanas Smetona tuomet negalavo ir norėjo šilčiau apsirengti. Vos akimirką užtrukęs, nebegalėjo prasiveržti pro tirštai susitvenkusius dūmus: skubiai atvykę gaisrininkai jį rado virtuvėje prie staliuko sukniubusį be sąmonės ir kailiniais galvą apsisupusį. Pasiteiravus ligoninės dėl jo gyvybės, sulauktas liūdnas ir trumpas atsakymas: Prezidentas mirė…“
Kitą rytą Klivlando laikraščiai skelbė apie Lietuvos Prezidento A. Smetonos žūtį gaisre, apsinuodijus dūmais. Iki šiol nelaimės aplinkybės apipintos sąmokslo teorijomis, kad krosnis, kur kilo gaisras, buvo specialiai sugadinta.
JAV politinėje emigracijoje gyvenęs pirmasis Lietuvos Prezidentas buvo labai nepatogi politinė figūra sovietų valdžiai. Jis buvo vienintelis iš visų trijų Baltijos valstybių tuo metu dar gyvas prezidentas. Kas dabar galėtų paneigti tikimybę, kad sovietų specialiosios tarnybos to nesuplanavo?
Jo mirtis sukrėtė visą lietuvių išeiviją JAV bei lietuvių tautą, kuri apie tai išgirdo iš okupacinės vokiečių valdžios laikraščių.
Prezidentas A. Smetona buvo palaidotas Klivlando Kalvarijos kapinėse. Mišias Šv. Jono katedroje laikė Klivlando vyskupas Edvardas F. Hobanas, dalyvaujant 22-iem lietuvių kunigams, beveik visiems Lietuvos pasiuntiniams. Kapinėse su velioniu atsisveikinimo kalbą diplomatų vardu pasakė Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone Povilas Žaldeikis: „Ieškodamas sau prieglaudos ir moralinės paramos Lietuvai, jis atvyko per Europą ir Braziliją Amerikon ir, čia gyvendamas, turėjo progos arčiau pažinti Amerikos lietuvius; jis laimėjo daug simpatijos Lietuvai tarp žymių amerikiečių. Jis ypač aukštai vertino faktą, kad prezidentas Rooseveltas jį buvo priėmęs Baltuosiuose Rūmuose… Jis mirė, tikėdamas į mažųjų tautų išlaisvinimą ir brangios Lietuvos nepriklausomybės atsteigimą…“
Pasirodo, iškilmingiausiai A. Smetonos mirtį paminėjo Urugvajaus prezidentas dr. Amezaga. 1944 m. sausio 15 d. paskelbė dekretą, kuriame įsakoma, kad sausio 19 d. virš visų sostinės pastatų, tvirtovių ir karo laivų būtų pusiau nuleistos vėliavos ir nuo 12 val. iki saulė nusileis kas 15 minučių saliutuota patrankomis.
Vėliau A. Smetonos palaikai buvo perkelti į Nolvudo mauzoliejų. 1974 m. minint mirties 30-metį, LDK Birutės karininkų šeimų moterų draugijos narių aukomis ir pastangomis A. Smetonos ir jo žmonos S. Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste esančių Visų sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.
A.Smetona gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime, pačiame dabartinio Ukmergės rajono pakraštyje, už 28 km nuo Ukmergės. Knygoje „Pasakyta. Parašyta“ (Kaunas, 1935) Prezidentas su dideliu pasididžiavimu aprašo Užulėnio kaimą: „Mano gimtoji apylinkė tarp girių, su Lėno ežeru viduryje… Tai nuošalus senoviškas kampelis. Malonu būdavo matyti ir Užulėnio dūminės trobos ir jų šiaudiniai apsamanoję pažaliavę stogai. Tai buvo dainų ir pasakų kraštas.“
Didžiausią asmeninę metų šventę – Antanines – birželio 13 dieną A. Smetona taip pat praleisdavo gimtajame Užulėnyje, dažnai kartodamas, kad nėra nieko malonesnio, kaip vardines praleisti su savaisiais namie. Prezidento adjutantas V. Šliogeris prisiminimuose mini, kad užulėniečiai sutikdavo svečią gana iškilmingai, pastatydavo garbės vartus ir laukdavo svečio atvažiuojant. Varduvininką pasveikindavo pusiau oficialiai, pusiau kaimyniškai: vienas iš jų pasakydavo kalbą, o mergaitės įteikdavo gėlių. A. Smetona nuoširdžiai visiems padėkodavo ir su kiekvienu bičiuliškai pasisveikindavo. Po to aprodydavo savo svečiams Užulėnį, paaiškindavo kur kas gyvena ir visus nusivesdavo prie Lėno ežero, o paskui kviesdavo į gimtojo namelio seklyčią. Netilpusieji seklyčioje buvo sodinami už stalų kieme, medžių pavėsyje. Svečiai ir užulėniečiai kaimynai būdavo šeimyniškai, be oficialumo. Anot V. Šliogerio, prezidentas iš Užulėnio visada grįždavo „labai patenkintas ir gerai nusiteikęs“.
Užulėnyje lankėsi daug įžymių žmonių: 1896 m. čia gyveno ir kartu su A. Smetona rinko medžiagą kalbininkas Jonas Jablonskis, tarpukaryje viešėjo J. Tomas-Vaižgantas, dainininkas Kipras Petrauskas, teatralas A. Oleka-Žilinskas.
Šiandien Užulėnis garsus istoriniais nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektais. Tai – Prezidento gimtosios sodybos vieta, Užugirio mokykla-muziejus, Prezidento A. Smetonos Užugirio dvaras su parku (Užugirio kiemas), Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. 2019 m. rugpjūčio 8 d. Užulėnyje prie mokyklos-muziejaus iškilmingai atidengtas paminklas pirmajam Lietuvos valstybės Prezidentui Antanui Smetonai.