„Kambario“ teatras, debiutavęs 1997-aisiai ir paskutinį spektaklį pristatęs 2015-aisiais, Ukmergei padovanojo kamerinio teatro erdvę, dvylika spektaklių, festivalį. Už viso to – Juliaus Zarecko povyza, o tiksliau, meninio pasaulio matymas ir pajautimas. Kalbamės su juo apie teatro įkūrimą, spektaklius.
– Kaip būdamas dailininku, tuometinis savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju, sugalvojote kurti teatrą? Ar Ukmergėje to trūko, ar tiesiog jautėte pašaukimą?
– Gal aš tada dar nebuvau vedėju… Viskas buvo paprasčiau. Aš į visą tą lyderystę pakliuvau gal net atsitiktinai, sakyčiau. Tuo metu, kaip ir dabar, niekas labai nepuldavo į postus. Aš jau dirbau Dailės mokykloje, kažkokią kapeiką turėjau, tai nebuvau bedarbis. Aldona, tuometinė savivaldybės Kultūros skyriaus pavaduotoja (dabar jinai Druskininkuose), ėmė kviesti – ateik pas mus dirbti, čia jau kokių pusę metų nėra žmogaus. Ai, sakiau, baik tu, ką aš ten, gyvenime niekad nesėdėjęs už to stalo… Ir, tiesą sakant, man bais nesinorėjo. Bet paskui čia ir algą pakėlė, ir toliau kvietė. Ir aš kažkaip pagalvojau (mes tuo metu buvom butą pasistatę, reikėjo kažkiek sumokėti), gal bus lengviau, gal daugiau atsiras tų pinigų. Ai, pabandyt reikia, kaip sakoma, nieko blogo neatsitiks. Nors savęs tikrai neįsivaizdavau tokiose pareigose sėdinčio už stalo. Na ir sutikau, praėjau visas ceremonijas ir pradėjau dirbti. Buvo labai nyku, tiesą sakant. Pamenu, rugpjūčio 27-ą visi atostogavo, o aš kažkur trečiam aukšte atsisėdau ir galvoju: Viešpatie, ką man dabar veikti? O ką veikti iš tikrųjų nežinojau. Čia yra tam tikra darbo specifika ir tu turi ją išmokt – nori ar nenori. Po truputį išmokau. Kad aš buvau labai geras vedėjas, tikrai nepasakyčiau. Norint būti geru savivaldybės darbuotoju irgi reikia turėt ir talento, ir noro, ir sugebėjimų.
– Ir kaip atėjot iki teatro?
– Aš savo darbą įsivaizdavau, kad turiu ne tik sėdėt už stalo, bet ir daryti dalykus, apie kuriuos kažką nusimanau. O tai, apie ką nusimanau, buvo dailė. Aš jau turėjau savo studiją, kažkokius paveiksliukus paišiau – tai buvo vienas dalykas. Be to, toks laikas buvo. Atsirado noras, kad Ukmergėje būtų kažkokių tokių šiuolaikinių dalykų labai madingais pavadinimais – performansai, akcijos, objektai ir panašiai. Po truputį, po truputį, susikvietęs draugus, susiskambinęs pažįstamiems (tiesiog viskas vyko taip va – neoficialiai) rengėm plenerus. Kultūros centras mus paremdavo, padėdavo – dėkui jiems. Nežinau, kokį antrą ar trečią, ar net ketvirtą plenerą darėm (gal daugiau antrą-trečią, nes paskui mes visi „persimetėm“ į linus – tam tikrą specifiką – ir ten laisvumų nebebuvo daug), davė mums patalpas, būtent ten, kur dabar „Kambario“ teatras. Kadangi ten vienu metu buvo galvota (seniai seniai, kokiais 1990-aisiais, per visus tuos lengvus pinigus ir banditizmus kažkokių verslininkų ar ne verslininkų, aš nežinau), steigt televizijos studiją. Aš tas patalpas žinojau prieš tai, kažkada ir dirbau jose – ten buvo reklamų gaminimo kambarys, priklausęs kultūros centrui. Žodžiu, viskas valdiška. Tai aš tas patalpas žinojau ir man nebuvo nieko stebuklingo, tik nustebau, kad jos buvo gana pasikeitusios. Erdvė, kur dabar scena, buvo įgilinta. Ten, kur seniau buvo sandėlis su fanerom, jau buvo pradėtas daryti tualetas. Žodžiu, viskas pradėta, net laidai išvedžioti, bet kažkaip sustota. Kapstėmės tose dulkėse (ten cementuota buvo), bet mums tuo metu tai visiškai neatrodė nepatogu. Svarbu, kad buvo erdvė, patalpos, kur mes galėjom kažką konstruoti, lipdyt, dažyti ir taip toliau. Nes tie visi objektiniai performansiniai dalykai buvo neapibrėžti – kas ką norėjo, tas tą darė. Žmonių buvo nemažai. Kartais įdomus daiktas gaudavosi, kartais nelabai. Ir buvo toks Giedrius Varnas, slapyvardžiu Banginis, amžinatilsi. Su juo išėjo kalba, kad šitoj patalpoj visiškai galima ir teatrą daryt. Tai idėja taip ir gimė. O paskui, ką jau ten, nieko labai ir nereikėjo. Aš dabar neatsimenu, ar mes nusipirkom, ar vis tik kultūros centras nupirko kartono lapų, o mes jais iškalėm visas grindis. Paskui ne vieną kartą tepėm verdančia alyva, kad susigertų ir grindys nebijotų vandens. Tada ūmai Antakalnyje uždarė kultūros centro filialą. Iš ten, atsimenu (aišku, ne vien tam), vežėm kėdes, prožektorius, dar kažką. Kadangi pradėjo žmonės eit ir po truputį tą pastatą ardyt. Iš to, ką mes atsivežėm – kažkiek prožektorių, kėdžių – dar iki dabar turbūt stovi tos pačios, jeigu neklystu. Šviesos reguliavimo aparatūra tuo metu iš esmės buvo lobis. Tikras lobis. Tas lobis irgi dar veikiantis. Tuos prožektorius kabinom su kažkokiais virvagaliais – aš čia be jokių juokų, nes nebuvo nei pinigų, nei medžiagų. Reikėdavo vaikščiot, ieškot vos ne po statybas, dar kažkur landžiot, kažką iš namų atsinešinėt. Taip atsirado ta, sakykime, kaip ir teatro infrastruktūra. O kada pavadinimas kilo, aš net nežinau.
– Tikriausiai nuo pradžių?
– Nuo pradžių. Kai atsirado teatras, tai reikėjo kažkaip ir pavadinimą suteikti. Mes lyg tai „Kambarinis“ pradėjom sakyti, bet tas „Kambarinis“ buvo labai jau dviprasmiškas, tai pavadinom „Kambario“, nes patalpa tai viena – kambarys ir tiek.
– Dabar norėčiau pakeliauti po spektaklius. 1997-aisiais buvo debiutas pagal D. Charmso noveles – spektaklis vadinosi „Simfonija Nr. 2“, o 1998-aisiais (nežinau, ar čia tas pats spektaklis, ar kitas), minimas spektaklis „Simfonija Nr. 2,25“. Tai buvo skirtingi spektakliai?
– Skirtingi. Tas pirmas buvo visiškai mūsų pačių kvailiojimas su draugais. Tuo metu tų draugų buvo nemažai, dalis jų pas Vytautą jau vaidino. Žodžiu, jie visi scenos arba nebijojo, arba tiesiog tą baimę nugalėjo. O kad reikėtų mokytis baisinių tekstų ar labai vaidinti… Mes tiesiog paėmėm Charmso noveles ir bandėm daryt. Nieks gi nieko nemokėjo – nei aš nemokėjau kažkokių režisūrų, nei aktoriai negalėjo nieko patart. Mes darėm viską, kas kam į galvą šovė čia pat vietoj, repetuojant. Taip statėm spektaklį. Ir jis kažkoks pasidarė vis tiek. Mums patiems buvo įdomu. Įdomu, kad tas pats daiktas atsirado. O meninė vertė – tai jau kitas dalykas.
– Radau minima, kad pirmojo spektaklio scenografiją pats kūrėt. Atsimenat, kaip atrodė ta scenografija?
– Yra dar kažkur nuotrauka išlikus. Nieko mes ten neprikūrėm. Ką turėjom, tą sukabinom. Kažkokių samovarų, atsimenu, dar kažkokių kitokių nesąmonių. Gal net ne mes kūrėm. Buvo tokia Kaunietytė, kuri lyg tai scenografiją buvo pabaigusi, jinai mums patarinėjo, kažką bandė reguliuoti, bet nieks nieko labai neklausė ir nieks nieko labai nedarė. Kas kam šovė į galvą, tas tą ir padarė. Ir gavosi, kaip sakyt, Charmsas gi neturi savyje kažkokių gatavų dekoracijų, kur berželiai, debesėliai ar dar kažkas, tai buvo kažkoks visiškas absurdas ir chaosas – tai ir scena panaši buvo.
Atsimenu mes ten bandėm kažkokį tekstą sakyti, „Akvariumo“ muziką pritaikyt. Man rodos, leidom du tris „gabalus“, kurie mums tiko pagal tekstą. Bet kas tą tekstą surašė, sunku pasakyt. Ir tada kažkas gavosi. Kažkas pažiūrėjo, sakė – oi, čia teatru kvepia.
O antrą, kuris vadinosi „Simfonija Nr. 2,25“ mes pailginome. Padarėm jį truputį kitokį, pridėjom daugiau, vadinkim, mizanscenų. Charmso visi tie dalykai yra trumpučiai. Aš nežinau, kiek jis pailgėjo. Pirmas gal buvo kokių 20 minučių, duok Dieve, gal ir mažiau. O kitą, man rodos, mes jau virš pusvalandžio ištraukėm. Tiesiog daugiau atsirado variantų, kadangi Charmso gali jungt ką nori su kuo nori. Ten natūraliai viskas susijungė.
– Tada buvo „Josefo Boiso parduotuvė“.
– Tada mes natūraliai peraugom prie Boiso ir man atrodo, kad tai yra pats geriausias spektaklis, kokį mes padarėm ir jis tikrai buvo nuostabus. „Literatūrmeny“ ar kažkur kitur, ar turėjau kokias „7 meno dienas“, neatsimenu, radau tokį pusę puslapio užimantį keistą daiktą. Tiesiog surašyta. Autorius kažkoks Hendkė jaunesnysis „Josefo Boiso parduotuvė“. Man neaišku buvo nei kas tas Hendkė, paskui sužinojau, kad tikrai toks rašytojas buvo, nei kas tas Josefas Boisas. Paskui paaiškėjo, kad tai, tiesą sakant, kažkoks menininkas objektistas. Pagal tą keistą daiktą mes ėmėm ir padarėm gal kokių 45 minučių spektaklį, kur labai gražiai viską sudėliojom. Mes visi scenos jau nebebijojom, o „chebra“ – patys geriausi susirinko. Ir Banginis, ir Pečiūra (Tomas), ir Saulius Jackevičius. Vaidino ir Karolina (Spalgėnaitė), Rasa (Graužinienė), Kęstutis (Kadžius) – kas ten dar pas mums buvo, aš visų nebeatsimenu. Buvom tokia visai graži trupė, kuri padarė tikrai fantastišką spektaklį. Man jis labai patiko. Nežinau, kam dar patiko, bet mes tada pabandėm išvažiuoti į Molėtus, į „Atspindžių“ festivalį. Na nesigiriant, kai pabaigėm spektaklį (prieš mus vilniečiai ar kažkas kitas vaidino), tai aš ėjau į sceną kaip tam tikras triumfatorius, nes visi plojo ir sakė – Ukmergė – fantastiška, gražu ir šaunu. Mes buvom tos dienos lyderiai. Aišku, mūsų niekur toliau nepakvietė, į jokius aukštesnius turus, bet moteriškė, kuri šefuodavo mėgėjiškus teatrus ir rašydavo po „Atspindžių“ turų tokias kaip recenzijas apie geriausius spektaklius, rašė, kad ukmergiškiai parodė tokį ir tokį spektaklį – nelabai supratau, apie ką tas spektaklis, bet man patiko. Sakykim, kad čia tikrai jau buvo aukštas įvertinimas. Tai čia buvo geriausias mūsų spektaklis. Kyli, kyli, o paskui…
– Kuris geriausias tenuspręs istorija, nes dar buvo ir kitų spektaklių.
– Tai buvo mano geriausias spektaklis. Su šituo spektakliu mes pabaigėm tokį absurdo teatro, gal ne visai absurdo, daugiau tokį laisvo, lengvo improvizacinio veiksmo etapą.
– 1999-aisiais niekur jūs nuo absurdo toli nenuėjote – statėte E. Jonesko „Pamoką“.
– Oi, ne, man rodos, mes dar esam pastatę „Hamletą“.
– Apie Hamletą nieko neradau.
– Ir nerasit. „Hamletą“ mes parodėm gal porą kartų, bet tai toks buvo „fainas“, nuostabus „žvengas“. Kadangi prieš tai visą tą keistą daiktą tikrai darė ne Hendkė jaunesnysis, taip ir sekančio spektaklio, kuris vadinosi ar „Omletas“, ar „H‘amletas“, ar kažkaip panašiai, pagrindą mes radom jau parašytą (ar išverstą tokia slengine kalba – aukštaitiška ar vilnianska – nežinau), o pasirašė „A. Š.“. Tik po to sužinojau, kas yra tas „A. Š.“ – taigi Andrius Šiuša, toks režisierius. Kažkada, labai senais laikais, kai pas mus dar veikė filmų klubas, žiūrėjom jo filmą „Ir jis pasakė jums sudie“ su Sakalausku pagrindiniam vaidmeny. Iš tikrųjų tarp visų lietuviškų filmų, tarp šlamšto, jis buvo fantastiškas. Tai, ką mes statėm, surašė tas talentingas vyras, galbūt bohemiškas. Nežinau, kuriam pasauly jisai dabar, šiam ar anam. Gali būti, kad aš paskui ir kokį trečią jo scenarijų panaudojau, neatsimenu, bet „Hamletą“ tai tikrai. Mes jį darėm taip „ant durniaus“, kadangi mūsų kažkas, aš dabar neatsimenu kas, paprašė, kad reikia matematikų suvažiavimui moksleiviam spektaklį parodyti. Mes repetavom pas save, bet premjerą padarėm didelėj scenoj. Viskas buvo daroma taip labai lengvai. Mes vienu momentu scenos darbininką pakvietėm, kad jis praeitų per sceną, stumdėm pianiną, purškėm kažkokius purškalus. Žodžiu, iš tikrųjų spektaklis buvo linksmas. Mokiniai nieko nesuprato, galvojo, kad reikia rimtai žiūrėti, o mes juokavom. Paskui jį dar parodėm ir pas save. Bet Boisas buvo žymiai geresnis – ėjo gražiai, plastiškai, o ten – linksmas paišdykavimas patiems sau. Ir patiems sau buvo „faina“.
– O „Pamoka“?
– O su „Pamoka“ mes darėm eksperimentą. Iš absurdo spektaklio padarėm realų spektaklį, kur sėdi „bičas“ kažkur „psichūškėj“ ir kalbasi su kažkokiu sargu, kuris nematomas. Pečiūra scenoje varė ilgą monologą, tikrai sunku buvo jam. Bet jis padarydavo tą dalyką. Ten kokių 40 minučių būdavo monologas su balsais iš užkulisių, kur Banginis iš esmės tik skaitydavo tekstą. Užkulisy negi dar mintinai mokysies. Ir paskui Rasa Graužinienė išeidavo su šluota ir viskas baigdavosi. Tai šitą padarėm, bet paskui parašė apie mus, kad mes… Na, parašė tokį demaskuojantį straipsnį, kurį pavadino „Postmodernizmas veržiasi į mėgėjų teatrą“, šiaip ne mums skirtą, neatsimenu kam – ar Kėdainių „chebra“ kažką darė, ar kas, kai „Atspindžių“ turai būna, aš nemačiau, bet tame straipsnyje buvo ir mūsų teatras paminėtas. Rašyta, kad Ukmergės teatras tik kvailioja, nieko įdomaus ir panašiai. Žodžiu, tada mes buvom sukritikuoti ir tiek.
– Neradau datos, bet radau, kad per pirmuosius penkerius metus jūs buvot pastatę Šekspyro „Patamsių dumblynė“, kurį skyrėte kaip pokštą Teatro dienai.
– Tai čia ir buvo „Hamletas“. Mano rodos, tas „Patamsių dumblynė“ buvo Šiušos sugalvotas pavadinimas. O mes vaidinom Hamletą ir nesukom sau galvos apie tai. Pavadinimas mums visiškai tiko savo kažkokiu įdomumu. Šitą mes ir pastatėm kaip pokštą. Visai mums patiko tas pokštas. Labai daug „fainų“ gerų žmonių buvo vienu metu scenoje, mano draugas vaidino nemedžiaginį Hamleto tėvą. Toks buvo jo rolės pavadinimas. Jo darbas buvo stovėti gale scenos ir nugriūti. Tą jisai sėkmingai ir padarydavo. Jam irgi patiko, nors labai bijojo, labai jaudinosi, nes vaidmuo atsakingas. Nemedžiaginis Hamleto tėvas – supraskit, kaip sunku tokią rolę padaryt.
– 2001-ieji metai – R. Granausko „Rožės pražydėjimas tamsoj“. Trys aktoriai kūrė pagrindinį vaidmenį.
– Ooo! Taip trys aktoriai vaidino pagrindinį vaidmenį: kunigą-poetą, kunigą-žmogų ir kunigą-kunigą. Kęstutis Kadžius, Egidijus Darulis ir amžinatilsi Algis Kavaliauskas. Tiedu stovėjo, Kavaliauskas gulėjo, kadangi vaidmuo buvo ligonis prieš mirtį. Ir Rasa labai gražiai vaidino tarnaitės monologą. Ten buvo rimtas spektaklis. Granausko tekstas – geras. Ne poetinis, bet poezija-proza, sakykim. Gerai visi dirbo. Kęstutis kunigo balsą iš galo davė kaip iš kokios sakyklos. Darulis – jautriai taip. Kavaliauskas – kaip visada, gražiai. Mes rūpindavomės, kad jis neužmigtų per spektaklį, nes jam reikėdavo gulėt. Jis dažniausiai ir ateidavo į tą spektaklį pasiruošęs gulėti. Didis žmogus buvo – niekada neužmigo.
„Atspindžiuose“ vėl mums skyrė vieną sakinį ir tik vienas žmogus. Niekas į mus dėmesio nekreipė. Visąlaik ta scena mums trukdydavo. Mes į didžiąsias scenas niekad neidavom. Tada Trakuose pasirodėm. Atsimenu, radom koridoriuj kažkokią nišą. Gavosi vaizdas visiškai ne toks, kaip pas mus amfiteatrinėj scenoj. Mes vis tiek gražiai vaidinom. Buvau nustatęs „chebrą“ – nesvarbu, kaip viskas atrodys, bet atidirbam „ščirai“, ką galim kiekvienas. Ką reikia, tą padarom. O bendras vaizdas, tai ką padarysi, jeigu pas mus amfiteatrinis vaizdas, kuris turi būti iš viršaus, o ten jo nėra. Tada vis tiek įvertino, kad „Kambario“ teatras parodė sudėtingą spektaklį, sakykim, kažką panašaus netgi į pagyrimą gavom.
– Bet šį spektaklį vaidinot ne tik amfiteatrinėj erdvė, rodėt ir Deltuvoje.
– Tikrai atsimenu, kad mes jį vaidinom Palevėny, vienuolyne, kažkokiam sandėly. Ten buvo toks mūras, tikrai „faina“ buvo. Labai gera erdvė. Ten dėl garso mums kažkas kliuvo, kol aš jį sureguliavau, gal 20 minučių praėjo, bet nesvarbu. Pavaidinom šiaip ne taip. Ir „chebra“ gražiai atidirbo, ir bendras vaizdas gavosi neblogas, nes interjeras buvo labai gražus. O Deltuvoje neatsimenu, kur mes jį galėjom vaidint. Gal šokių salėj… Abejoju, ar į didžiąją mes lindom. O gal ir lindom…
– Toliau sekė rimtas kūrinys – „Kvadratas“ – 2002-ieji metai.
– Ten labai geri aktoriai buvo. Spektaklį giriu tikrai ne dėl savęs, o dėl Kęstučio (Zabielos) ir Rasos, kaip jie grojo – fantastiškai. Mes dar ten tokią scenografiją sugalvojom, kad nereiktų blaškytis – buvo skydas, toks kažkoks kaip kalėjimo langelis kvadratinis. Ir lova buvo, ir lovoj lovytė. Abu yra talentingi aktoriai, puikiai sugrojo. Netgi toks nuvalkiotas dalykas kaip Dogos valsas iš kino filmo „Mano švelnus ir meilus žvėris“, kuris yra labai gražus, sentimentaliai gražus, bet vis tiek mes jį ten uždėjom ir kažkaip jis nesugadino reikalo. Tas valsas buvo daug kur naudojamas, visi jį grodavo ir grodavo, dabar gal nebegroja. Ir mes jį naudojom, nors buvo didelė abejonė, ar jis „prilips“, nes jis jau kaip ir popsas buvo – visų žinomas ir visur grojamas. O čia jis turėjo būt kaip viso veiksmo apjungimas. Nežinau, kaip žiūrovui atrodė. Iš to spektaklio man labiausiai patiko, kai mes jį rodėm Jonavoj. Ten erdvė buvo labai įdomi, iš kelių pusių, irgi amfiteatrinė didelė patalpa. Mes joje gražiai suvaidinom, tvarkomės. Priėjo viena moteriškė ir sako: „Geras jūsų spektaklis. Dabar tokių nebestato.“ Kartais užtenka vieno pasakymo… Reikia dirbt pusę metų ir metus, kad gautum vieną tokį pasakymą, kuris širdį, taip sakant, pamalonina. O šiaip tai čia pagiriamasis žodis Rasai ir Kęstučiui. Aš žiūrėdavau, žiūrėdavau ir kiekvieną kartą atrodydavo be galo gražu. Jų amžius buvo pačiam brandume, jie jau privalėjo groti taip, kaip ir sugrojo.
– 2004, 2005 metai – vienais metais spaudoje – „Duokiškio baladės“, kitais – „Duokiškis“. Ar vėl buvo du skirtingi spektakliai?
– Ne, spektaklis buvo vienas. „Duokiškio baladės“ buvo knyga. Ją nusipirkau, kai mes buvom kažkur kolchozan išvežti, Sedoj. Užėjom į knygyną ir prisipirkom va tiek knygų. Ot ką reiškia kaimo knygynas. O „Duokiškio“ scenarijų, man rodos, kartu su „Kvadratu“, kai mes buvom su Eugenija (Vaitkiene, dabar – Vaitkute)) nuvažiavę ar į dramos teatro, ar Rusų teatro, ar kokį atskirą archyvą, Vilniuje, iš ten mes parsivežėm tokių atšviestų scenarijų. „Kvadratą“ tikrai atsivežėm, o dėl „Duokiškio“ nebeatsimenu. Man rodos, kad vis tiek iš kažkur tą scenarijų gavau. Nemanau, kad jį rašiau pats. Ir padarėm tokį visiškai įdomų kūrinėlį, vėl „chebros“ buvo daug, geros „chebros“. Kęstutis, Darulis, Rasa vaidino, jauna aktorė Kaunietytė. Visų neatsimenu – ar aštuoniese buvom. Tada net į Klaipėdą važiavom, nes mus čia atrinko kaip vieną iš to turo geriausią. Bet vėl mus ten pastatė kažkokioj pakankamai didelėj salėj, apšvietimo gero nebuvo. Pas mus vis tiek kažkiek su šviesiom būdavo žaidžiama, dar su kažkuo. Bet pasakiau: „Nesinervuojam, padarysim, kaip galim.“ Kaip galėjom, taip mes ir padarėm. Nors spektaklis nesižiūrėjo taip, kaip pas mus. Nesižiūrėjo, tai nesižiūrėjo. Dėl to visiškai mes nesinervinom. Tas mūsų spektaklis buvo pripažintas. Mus atrinko. Ar jis tikrai buvo pats geriausias, čia – kitas klausimas. „Chebra“ dirbo visa ta pati – gera, gabi. Užtat gaudavosi tie dalykai. Bet, man rodos, kad čia jau paskutinis mūsų pastatymas, kur žmonių buvo daug. Paskui mes, atrodo, tik su Violeta (Širmene) ir dirbom.
– 2006-ieji metai – E. Mikulėnaitės „Meilė“.
– Tos „Meilės“ irgi buvo dvi. Iš pradžių buvom padarę pagal tą pjesę. Kamavomės, kamavomės ten su Violeta. Iš tikrųjų spektaklis buvo visiškai „šūdinas“. Ta prasme, kad ten nėra kur „užsikabint“. Paskui mes jį gerokai sutrumpinom, išmėtėm visokias scenas, kažką pridėjom įdomaus. Daugiausia ten viena Violeta ir vaidino. Ir kažkiek Darulis išlįsdavo gale. Tas variantas, kai mes jį sutrumpinom iki kokių 45 minučių, buvo visai pakenčiamas. Violeta ten dirbo tikrai gerai. Kaip čia traktuoti – ar du spektakliai, ar vienas, aš net nežinau. Pirmas blynas buvo nekoks, bet paskui perkepėm mes jį dar kartą, paskrudinom, žiūrim, kad visai valgomas. Tiesiog ten jau Violetos talentas išsiskleidė. Pradžioj, kai Darulis pristatė, sakė, čia tokia mergina yra, galbūt galėtų vaidint pas mus. Sakau – pabandom. Pažiūrėjau – sunku jai bus vaidinti. Bet ji per kokias dvi savaites taip pražydo, kaip aktorė, kad tiesiog buvo žavu. Tas spektaklis – reikėjo kažką statyt, kažką pastatėm. Bet aš tikrai neakcentuoju, kad ten buvo kažkas labai įdomaus. Malonu buvo žiūrėt, kaip Violeta dirba ir žavėtis ja. Ant jos pečių praktiškai buvo visas spektaklis ir jinai atstovėjo. Nei mes jai pritempėm visokių daiktų, nei ką, reikėjo visą veiksmą dirbt savo kūno plastika scenoje, pakankamai nemažoje vienam žmogui.
– 2008-ieji – Karelino „Noriu tapti žiurkėnu“.
– Tada iš esmės pas mus debiutavo Sergejus Kornejevas, kaip aktorius. Žmogus be proto talentingas. Ką jis išdarinėdavo tarp savų atsipalaidavęs – tai kažkas fantastiško. Bet šiaip scenoje jisai buvo pakankamai sukaustytas, viską darė, kaip reikia, bet stebuklo nebuvo. Ir dar Violeta su juo vaidino. Bet scenarijus prastas buvo, kažkokia komedijytė, kažkokie santykiai, lyg šeimos, lyg ne šeimos. Stačiau galvodamas, gal kas ir gausis, bet, tiesą sakant, didelio džiaugsmo niekam jis nekėlė, nebent spaudai, jei kažką įžiūrėjo dėl Sergejaus ilgų plaukų. Nors ten nebuvo ką įžiūrėt. Spektaklis buvo vidutiniškas, tiesiog atbrūžintas. Aktoriai kamavosi, bet išliko gyvi. Ir tai svarbiausia.
– Toliau turime 2009-uosius metus ir spektaklį „Mėlynojo šuns akys“ naujoj erdvėj – po scena.
– Taip. Ten gera erdvė buvo ir spektaklis gavosi geras. Man rodos, ten buvo perdirbinys iš Gabrielio Garsijos Markeso ir jame buvo visokių pa-da-ba-da. Bet ta erdvė buvo labai gera, nes baltos sienos, prie kurių pritvirtinome pagalves, aktoriams aprengėm baltus megztinius, jie galėjo stovėti ir vaizduoti gulinčius. Prožektorių net nereikėjo, gal kokių dviejų užteko. Žodžiu, tikrai labai geras spektaklis, jame Darulis dirbo su Kristina Kozlova. Pirmiausia tekstas geras. Toj scenoj nei blaškėmės, nei ten reikėjo lakstyti, nei šokinėti. Gera scena, gera Kristinos dikcija, geras balsas, toks sodrus. Ji ir šiaip aukšta, už Darulį gal net aukštesnė. Gavosi toksai gražus pasikeitimas – aukštesnė moteris, mažesnis vyras. Toks savotiškas dominavimas ir scenoje, ir vaidyboj davė tokį visiškai įdomų dalyką, plius dar G. G. Markeso magiškasis realizmas. Žodžiu, spektaklis man patiko. Tik kiek ten mes jį – du ar tris kartus – parodėm. Žiūrėti buvo gražu, bent jau man.
– Keletą metų neradau jokių įrašų apie pastatymus. O tada, po pertraukos, jau 2015-aisiais – „Kalbėk su manim kaip lietus“. Čia gal jau buvo paskutinis?
– Taip. Mes šitą spektaklį iš tiesų ir statėm penkerius metus. Be jokio bajerio – penkerius metus. Pradžioj bandėme su Kozlova ir Daruliu, jeigu neklystu. Paskui Darulis nebegalėjo. Tada suėjome su tokiu Krivicku, kuris kažkada garsėjo kaip talentingas aktorius. Paskui atėjo Kęstutis. Su kuo mes jį dar statėm, aš net nebeatsimenu. Tada viskas buvo numesta. Premjera išėjo su Karolina ir Kęstučiu. Pradžioj bandėm repetuoti toj pačioj patalpoj po scena, ten kažkas nesigavo, tada mes atėjom į teatrą, pradėjom scenografiją daryt su Kęstučiu ir Kristina. Kristinai irgi tas dalykas „priėjo iki čia“ ir pasakė nebegaliu, nes buvo šeima, vaikai. Tada atėjo Karolina, kuri jau buvo pas mus vaidinus. Ir kai jie jau pradėjo dirbti dviese, tada tas spektaklis ir atsistojo taip, kad gražu buvo žiūrėt. Pirmiausia geras buvo T. Viljamso tekstas. Labai geras. Kažkaip mes ten viską sugebėjom padaryt, kad sėdi Kęstutis scenoj, kalba ir verkia. Verkia ne dėl to, kad pasakiau: dabar Kęstuti apsimesk, kad verki ir svogūną graužk, ne. Jis tiesiog verkia, nes taip ten reikia. O Karolina ten dirbo irgi gražiai. Būdavo tris kokius variantus padarom, jinai pagauna ir iškart padaro, ką reikia. Tuo spektakliu mes ir užbaigėm „Kambario“ teatro epopėją. Tikrai geru spektakliu. Paskui mes dar bandėm statyt tokius škecus, sugrįžti į tą charmsizmą. Bet jau viskas buvo labai smarkiai pasikeitę. Tie, kurie darė charmsizmą, išėjo. Tie, kurie dar lyg ir nori po sceną makaluotis, jie jau to nebesugeba padaryt – tiesiog kitas mąstymas. Nebėr kada kvailiot, durniuot, reikia pinigą kalti, duoną reikia keptis. Tai mes nutarėm, kad spjaunam į šitą reikalą ir viskas.
– Tai dar bus spektaklių?
– Nežinau.
– Bet nesakot ne.
– Ką aš žinau. Aš jau beveik išėjęs į pensiją. Kai visai išeisiu, gal kartais aš ką nors sugalvosiu. O gal ir ne. Šitoj vietoj nieko aš neieškau. Anksčiau aš knisdavausi, ieškodavau pjesių. Ne tai, kad ateisi ir ką čia dabar man padaryt gero. Turi pjesę, skaitai ir matai, kaip viskas turėtų būti daugmaž, kažkokiais šešėliais ar kokiu kitu pavidalu. O dabar, kadangi neskaitau, tai nieko ir nematau. Veikt aš turiu ką ir be spektaklių statymo. Nebent kaip nostalgija. Susirinktų kokių bobučių, diedukų, kuriais jau bus greitai tie visi, kurie tada buvo ne bobutės ir ne diedukai. Gal kartais dar išlįsim su lazdytėm pastuksent į grindis, sakydami oi, oi, oi. Juokauju, žinoma. Nežinau. Tiek metų toj erdvėj praleidus, dabar „kaifas“ yra ten tiesiog užeit, pabūt. Tai gal kartais ir kiltų koks noras. Bet prisižadėt, prisiimt sau kažkokių įsipareigojimų – na kam? Mes ten praleidom penkiolika-šešiolika nuostabių metų. Kai kurie spektakliai visai neblogi buvo, kai kuriuos daryti buvo malonu. Kai kuriuos ne…. Bet, kaip dabar sakoma, mes turėjom gerą laiką, ho, ho, ho.
– Na va, kaip gerai pakeliaut.
– Na, kaip pakeliaut – pasinostalgint. Tengi, kaip sakiau, tupi, tupi, ir įstringa į galvą kažkas po truputį. Prie to paties spektaklio dirbi gerus pusę metų, kartais tą patį per tą patį, dešimtis kartų tą patį per tą patį. Aktoriams tai yra tikrai kankynė, bet tu turi taip viską žinoti ir taip viską padaryti, kad nekliūtų. Ta prasme, mes kai darom, tai darom. Dirbam visi. Ir pasiūlymai, ir improvizacijos visų. Bet kai mes jau padarom daugmaž kažkokius griaučius, tada jau vis tą patį kartoji, kartoji. Kartais pašlifuoji ką nors, bet iš esmės tą patį per tą patį, tą patį per tą patį. Bet užtat, kas yra gerai, kad aktorius, galbūt ir naktį pabudintas, jis tau viską padarys, ir šitoj vietoj jis nebeturi baimės. Ir aš nebeturiu baimės, ir jis nebeturi, nes ko čia bijot. Aš žinau, kad jie viską žino. Ir jie žino, kad jie viską žino ir viską užsimerkę padarys. Tada žmogus galbūt laisviau jaučiasi, ne toks sukaustytas toj scenoj. Nors, tiesą sakant, mes gi kalbam ne apie kažkokius mėgėjus, mes kalbam apie „chebrą“, kuri scenoj praleidusi valandų valandas, kalbam apie tuos, kurie scenoj, ten kai nulipa, tampa profesionalais, kurie žino, ką jie daro, kurie gali padaryt, ką man reikia, ir kurie savo kūną valdo pakankamai smarkiai. Aš pavažinėdavau po renginius, kai būdavo „Klėtelė“, kur moteriškės prisiklijuoja ūsus, kai trūksta vaidintojų vyrų. Ta klojimo teatro tradicija daug metų buvo graži. Gražu išgirsti lietuvių kalbą kažkur klojime, pamatyti vaidinant. Kai kaimynas mato savo kaimyną, kaip jis vaidina. Tai buvo savas „kaifas“, nes žmonės tuo metu džiaugėsi ir buvo laimingi. Betgi čia kažkas jau kito. Žmonės susirenka pažiūrėti filmų ar spektaklių, grojamų profesionalų. Tai suvokimai žmogui vis tiek jau kitokie ateina. Tai buvo senosios tradicijos. O kokios gali būti naujos? Arba yra teatras, arba nėra jo. Mes bandėme visi daryti teatrą ir kartais gaudavosi.
– Ačiū už gyvą pokalbį.
Autorės nuotr.
