Režisierius Vytaustas Česaitis, subūręs teatrą „63 Kėdės“ turėjo didelių svajonių išauginti jį iki savivaldybės teatro, kuriame vyktų studijinis darbas. Daug pastangų dėta į jaunimo teatrinį švietimą ir pritraukimą.
1998-ųjų pradžioje teatras „63 kėdės“ vėl skelbė naujų narių priėmimą (Gimtoji žemė, 1998-02-21, Nr. 20). Toliau sekė naujos senos godos ir jaunimo švietimas.
Į naują premjerą – spektaklį „Strazdo godos“, sukurtą pagal Sigito Gedos tekstus, – kolektyvas pakvietė tik 1998-ųjų liepos 10-ąją. Spektaklis buvo dedikuotas Ukmergės sąjūdžio dešimtosioms metinėms (Gimtoji žemė, 1998-07-09, Nr. 76).
Iškart po premjeros spektaklis rodytas ir daktaro Jono Basanavičiaus gimtinėje Vilkaviškio rajone, Ožkabaliuose, vienuoliktoje Lietuvos klojimo teatrų krivūlėje. Paminėta, kad vertinimo komisija „už aktyvų senojo lietuvių teatro propagavimą“ Ukmergės teatrui skyrė Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) valdybos premiją (Gimtoji žemė, 1998-07-14, Nr. 78).
Renginį plačiau aprašė V. N. Januška straipsnyje „Klojimo teatrų krivūlė“ (Gimtoji žemė, 1998-07-18, Nr. 80). Šventėje dalyvavo teatrai iš Kalvarijos, Agluonėnų, Viešintų, Švėkšnos, Kretingos, Šakių, bei du Lenkijos lietuvių teatrai iš Seinų ir Klevų. Renginys prasidėjo eisena, kurioje ukmergiškiai ėjo pirmieji, o teatro narys Ž. Kaminskas nešė krivūlę.
Ukmergiškiai pirmieji žengė į sceną. Publikacijoje patikslinama, kad spektaklis sukurtas pagal Sigito Gedos ir Antano Strazdo eiles. Režisierius buvo ir scenarijaus autorius. Scenografiją sukūrė lino menininkas Gintautas Gavenavičius, kostiumus – menininkė Roma Zareckienė. Ukmergiškių kolektyvas išsiskyrė jaunu narių amžiumi. Rašoma, kad pagrindinį A. Strazdo vaidmenį atlikęs Ž. Kaminskas, bei vyskupą vaidinęs Edmundas Steiblys sulaukė daug dėmesio. Publikacijoje įvertinamas jaunimo indėlis, vardijami aktoriai – D. Sejonaitė, Ž. Darulytė, J. Blažinskaitė, V. Kopūstaitė, D. Pauliukonis, E. Polovinko. Pastarasis atliko Strazdelio vaidmenį, o T. Časonis ne tik vaidino, bet ir „rūpinosi „garsiniais efektais“ už scenos“. Minima, kad Lenkijos lietuviai spektaklyje įžvelgė kovos už lietuvybę tąsą, sėmėsi iš jo dvasinės stiprybės (Gimtoji žemė, 1998-07-18, Nr. 80).
Pasidžiaugta skirta pinigine premija, kaip svarbiu kolektyvo darbo įvertinimu. Autorius ir teatro narys publikacijoje dėkojo režisieriui už darbą ir pasitikėjimą aktoriais. V. Česnaitis pavadinamas „Didžiojo gintaro“ ordino kavalieriumi, tačiau nepaminima, kada ir kaip šį titulą jis gavo nei kaip tai susiję su teatrine veikla (Gimtoji žemė, 1998-07-18, Nr. 80).
Krivūle užbaigtas teatrinis sezonas.
Naujuoju sezonu lapkričio 14–15 dienomis teatras „63 kėdės“ su spektakliu „Strazdo godos“ vyko į šventę Joniškyje (Gimtoji žemė, 1998-10-17, Nr. 120).
Kolektyvas, vykdydamas visuomeninę meno akciją „Teatras ir mokykla“, šį spektaklį planavo rodyti visose miesto mokyklose, scena pasirinkdamas netradicinę aplinką (Gimtoji žemė, 1998-10-17, Nr. 120).
Besibaigiant kalendoriniams metams teatras viešėjo tuometinėje penktojoje vidurinėje mokykloje, kur rodė spektaklį „Strazdo godos“. Atsiliepimą spaudoje parašė vienuoliktokai Aurelija Urbelytė ir Andrius Kalesnykas. Autoriai pripažįsta, kad spektaklyje ne viską suprato, tačiau pasidalino keliomis vertingomis įžvalgomis. Pasak jų, iš spektaklio mokiniai daugiau sužinojo apie A. Strazdo gyvenimą, dėl teatro raiškos priemonių – muzikos, vaidybos, šviesos efektų ir kt. – pamatė jį „kitoje plotmėje“. Autorius nustebino ir įtikino buvusio mokyklos mokinio Ž. Kaminsko personažas. Paminėti ir kiti jaunimo sukurti vaidmenys (rusiškai kalbantis milicininkas, mažai bendraujantis kunigas), kurių iš viso – devyni. Pažymima, kad „aktorių gausa suteikė spektakliui dinamiškumo“. Kita mokinių įžvalga susijusi su moterišku personažu. „Negalėjome nepastebėti ir originaliai sukurto moters įvaizdžio, susieto su tautosaka, galbūt net su saule, o gal ir su daug aukštesnėmis materijomis“ (Kalesnykas Andrius, Urbelytė Aurelija. Nuostabi akimirka. Gimtoji žemė, 1998-12-08, Nr. 141).
Savivaldybės teatro siekis
Metų pradžioje žurnalistė Loreta Jastramskienė straipsnyje „Amžina svajonė – teatro namai“ kalbina V. Česnaitį ir rašo, kad režisierius „Ukmergės teatrinę erdvę kasmet papildo nauju spektakliu, išaugančiu iš šios žemės“ (Ukmergės diena, 1999-02-06, Nr. 15).
Publikacijoje primenama, kad penkioliktus metus veikiančiame V. Česnaičio suburtame teatre „63 kėdės“ nėra nė vieno etatinio darbuotojo.
Suskaičiuojama vienuolika spektaklių, visi – lietuvių autorių. Režisierius teigia nesuprantąs užsienio autorių, nes negyvena tose šalyse, nejaučia tos, svetimos jam, atmosferos. Tad jo scenoje garbingą vietą užima K. Saja, Žemaitė, S. Keblas, D. Urnevičiūtė bei kiti.
Apie pasirinkimą statyti spektaklį pagal A. Strazdo eiles, V. Česnaitis sako, kad šis lietuvių poetas, nepataikavęs ir neprisitaikęs, dabar nepelnytai užmirštas. Dalijasi mintimis, kad lietuviška spektaklio dvasia „ir buvo tai, kas galėtų žmones sugrąžinti dešimtį metų atgal, pajusti tuometines nuotaikas ir pakilimą, po kurio ėjo daug sunkesnis laikas“, „kasdienybė, kurioje reikia dirbti ir kurti“ (Ukmergės diena, 1999-02-06, Nr. 15).
Iš pastarosios publikacijos sužinome, kad kaip tik tuo metu V. Česnaitis buvo Klaipėdos universiteto Humanitarinio fakulteto teatrologijos studijų magistrantas. Jis gilinosi į Ukmergės teatro istoriją ir atrado, kad čia karo metais (1942–1944) veikė profesionalus teatras, turėjęs 14 etatinių darbuotojų. Teatre vaidino aktorė Regina Varnaitė, poetas Vladas Šlaitas ir kiti. Veikė studija. V. Česnaitis apgailestavo, kad miestas neišlaikė profesionalaus teatro ir pats siekė inicijuoti tokį profesionalų teatrą Ukmergėje. Apie tai galvojo ne vienus metus.
„Dabar miesto teatrinėje erdvėje daug blaškymosi. – cituojamas V. Česnaitis. – Toks įspūdis, kad daug kas daroma vienai dienai: vėl rytoj sueisim, suklysim, padarysim savo kambariuke ką nors, išmesim. O apie ateitį, apie tai, kaip sudominti jaunimą, kad suprastų, kas tai yra teatrinis menas, kol kas negalvojama“ (Ukmergės diena, 1999-02-06, Nr. 15). Matyt, režisierius savo komentaru kritikavo tuo metu mieste užgimusias naujas teatro iniciatyvas, kurios neatitiko jo požiūrio. Skeptiškai vertino „vienadienes akcijas, kurios pasmerktos užmarščiai, nes neturi tęsinio“ (Ukmergės diena, 1999-02-06, Nr. 15).
V. Česnaičio manymu, mieste turėjo atsirasti valdžios išlaikomas teatras su ilgalaikiu repertuaru ir studija vaikams ir jaunimui, supažindinančia su teatro pagrindais, dramaturgija. Teatrinio meno svarbą miestui, jaunimo ugdymui režisierius bandė įrodyti vis besikeičiantiems valdantiesiems, tačiau pripažino nematantis perspektyvos (Ukmergės diena, 1999-02-06, Nr. 15).
Minint Vasario 16-ąją teatras „63 kėdės“ spektaklį „Strazdo godos“ dusyk (vasario 12 ir 13 dienomis) rodė kultūros centre nemokamai (Ukmergės diena, 1999-02-06, Nr. 15; Gimtoji žemė, 1999-02-11, Nr. 17).
Vėlesnėje publikacijoje rašoma, kad spektaklis „sulaukė Seimo narių“ („Strazdo godos“ sulaukė Seimo narių. Ukmergės diena, 1999-02-20, Nr. 20). Svečiai spektaklį žiūrėjo ne atsitiktinai, jie režisieriui įteikė konservatorių įsteigtą premiją „už šio spektaklio pastatymą, lietuviško rašto – amžinos temos gvildenimą scenoje“ (Ukmergės diena, 1999-02-20, Nr. 20). Ar tai – ta pati premija, kuri buvo laimėta anksčiau, ar nauja – neaišku. Pažymima, kad Ž. Kaminskas pagrindinį vaidmenį vaidino giliai, įtaigiai ir originaliai. Rašoma: „Be didelių įmantrybių sukurtas lietuvių poeto ir jo siekių paveikslas spektaklio metu žavėjo ne vieną žiūrovą. Tautos būčiai artimos scenografijos detalės priartino seniai nutolusius praėjusio šimtmečio laikus“ (Ukmergės diena, 1999-02-20, Nr. 20).
Po pusmečio V. Česnaitis spaudoje dar kartą priminė „Vieno tik noriu – savivaldybės teatro“ (Ambrasaitė Alė. „Vieno tik noriu – savivaldybės teatro“. Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94). Žurnalistė atkreipia dėmesį, kad sėkmingai veikiančio teatro režisierius-profesionalas nėra „etatinis“, klausia kodėl. V. Česnaitis svarsto apie kultūros darbuotojų etatus ir atliekamas funkcijas, smarkiai kritikuoja susiklosčiusią kultūrinę situaciją Ukmergėje, kai spauda, kam nors apie ką nors išsitarus „viršūnė“, aprašo, jo žodžiais, „niekaliukus“. „Reikia pagaliau atskirti kultūrinius veiksmus – gryninti meną, sprukti nuo provincialumo“, – teigė jis (Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94). Kadangi režisierius neįvardijo jokių konkrečių pavyzdžių, įvykių, žmonių, sunku spręsti, ką jis turėjo omenyje, tačiau matyti vis ryškesnė takoskyra, priešiškumas tarp V. Česnaičio ir kitų kultūros lauko veikėjų.
V. Česnaitis vardijo savivaldybes, kurios tuo metu turėjo savo teatrus su režisieriais ir kitais etatais – tai Jonava, Kupiškis, Telšiai. Išsakė nuomonę, jog kažkam naudinga tai, kad Ukmergė neturi teatro. Nurodo, kad dėl teatro steigimo kreipėsi į merą S. Čirbą, tačiau iš to nebuvo jokio rezultato.
Išsakė nusivylimą, kad Ukmergėje niekas nesirūpino Lietuvos teatro šimtmečio minėjimo surengimu, teatro asmenybių pagerbimu. „…ką jau bekalbėti apie savivaldybės teatrą? O juk tereikia, kad miesto taryba priimtų sprendimą – aš jau seniai numatęs teatro modelį, nuostatus ir t. t.“, – sakė V. Česnaitis (Ukmergės diena, 1999-08-19, Nr. 94).
Įdirbis su jaunimu
2000-uosius „63 kėdės“ pradėjo kvietimu „į naujai komplektuojamą trupę“ jaunimui, norintiems išmokti aktorystės pagrindų, bei miestiečiams, norintiems išreikšti save vaidyboje, scenografijoje (Gimtoji žemė, 2000-02-15, Nr. 19).
2002-aisiais spaudoje kalbintas „63 kėdžių“ aktorius tuomet dvidešimt trejų metų Ž. Kaminskas, paminint ir jo vaidmenis teatre. (Jastramskis Mažvydas. Ne tik Amerikoje prezidentu gali tapti aktorius. Ukmergės žinios, 2002-01-19, Nr. 8). Interviu darytas, Ž. Kaminskui tapus Ukmergės aukštesniosios verslo mokyklos moksleivių prezidentu.
Ir tai vienintelė tų metų publikacija, ieškant straipsnių tuo metu leistuose dviejuose rajono laikraščiuose. „Ukmergės diena“ nebebuvo leidžiama.
Publikacijoje rašoma, kad vaikinas yra baigęs tuometinę Dukstynos vidurinę mokyklą, kurį laiką studijavo Muzikos akademijoje, aktorystės fakultete, o jo didžiausias pomėgis – vaidyba. Teatro „63 kėdės“ spektakliuose jis vaidino nuo dvyliktos klasės. Pasakojo, kad iš pradžių eidavo stebėti repeticijų, o vėliau režisierius, iš kolektyvo pasitraukus vienam aktoriui, pakvietė vaidinti. Ir vaidyba tapo poreikiu. Pradžioje norėjo dramatiškų, tragiškų vaidmenų, siekė „išsikrauti“. Ilgainiui pradėjo vertinti ramesnius ar komiškesnius kūrinius. Jo vaidmenys – tai kalėjimo prižiūrėtojas spektaklyje „Mirtininkas“, amerikonas komedijoje „Paskubėjo“, sekretorius komedijoje „Bobutės susipyko“, Strazdas spektaklyje „Strazdo godos“, arklininkas pjesėje „Vilkmergės ragana“.
Studijuodamas aktoriaus profesiją, Ž. Kaminskas gerokai patobulėjo, išmoko geriau valdyti balsą, kūną. Paprašytas žurnalisto aktorius pasidalijo ir užkulisių istorija iš vienos teatrų krivūlės.
2003-iaisiais spaudoje pasirodė vos dvi žinutės, susijusios su teatru „63 kėdės“. Pirmojoje, kviečiančioje į renginius, skirtus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, į programą įtrauktas Ukmergės aukštesniosios verslo mokyklos teatro spektaklis „Irinos Mazer dienoraštis“, kurio režisierius buvo „63 kėdžių“ ugdytinis Ž. Kaminskas. Be kita ko, spektaklis vyko teatro „63 kėdės“ patalpose (Gimtoji žemė, 2003-03-08, Nr. 28).
Antroji žinutė – Zitos Bataitienės „Jauni žmonės improvizuoja teatre“ (Ukmergės žinios, 2003-04-03, Nr. 38). Joje rašoma, kad teatro diena rajone būtų praėjusi be jokių spektaklių, jei ne V. Česnaičio įskelta kibirkštis. Iš publikacijos sužinome, kad režisierius jau dvejus metus vedė teatro pamokas Jono Basanavičiaus vidurinėje mokykloje. Tad jo mokiniai Teatro dienos proga studijoje „63 kėdės“ improvizavo tema „Meile prieš Tartiufą“. Rašoma, kad tai „pirmas išgrynintas ir išugdytas mokinių ir mokytojo projektas“, kad mokiniai atsiskleidė, pasirodė kūrybiškai ir drąsiai (Ukmergės žinios, 2003-04-03, Nr. 38). V. Česnaitis priminė, kad teatras yra mąstymas. Galima tik numanyti, kad tuo laikotarpiu jis buvo daugiau susitelkęs į jaunimo ugdymą, nei į darbą su senaisiais trupės aktoriais ir naujus pastatymus.
Viltys ir svajonės, keliaujant nelengvu keliu
2006-aisiais ir 2007-aisiais, žyminčiais teatro „63 kėdės“ veiklos dvidešimtuosius metus, nei „Ukmergės žiniose“ nei „Gimtojoje žemėje“ apie šį teatrą nebuvo nė vienos žinutės. 2006 metų lapkritį Ukmergėje vykusiame respublikinės teatrų apžiūros „Atspindžiai“ regioniniame ture teatras nedalyvavo – tai matyti iš publikuotos renginio programos (Gimtoji žemė, 2006-10-31, Nr. 120).
2007-aisiais V. Česnaitis tapo Vlado Šlaito premijos laureatu. Ji jam skirta už kultūros almanacho „Eskizai“ rengimą ir leidybą (Gimtoji žemė, 2007-11-20, Nr. 129). Belieka tik svarstyti, ar būtent ši veikla ilgainiui atitraukė režisierių nuo teatro.
Kodėl teatras, sulaukęs pripažinimo Lietuvoje ir užsienyje, dirbęs studijinį darbą su jaunimu, turėjęs didelius siekius, Ukmergėje padėjęs tvirtus pamatus mėgėjų teatro tradicijai, inicijavęs reikšmingus renginius, tarptautinius festivalius, antrąjį savo veiklos dešimtmetį užbaigė pritilęs, vietinės valdžios nelabai vertinamas? Ar dėl nusivylimo, nesulaukus valdžios atsako į kvietimą įkurti savivaldybės teatrą, ar dėl įsitraukimo į „Eskizų“ rengimo ir leidybos veiklą, kurios rezultatas labiau apčiuopiamas ir ilgalaikiškenis nei teatro spektaklis, atsakyti galėtų tik režisierius. Tiesa, teatro tai visiškai neužgesino, „63 kėdės“ ir trečiąjį dešimtmetį tęsė savo veiklą.
Kodėl dabar, po tiek metų, sklaidant spaudos puslapius aktualu cituoti režisieriaus V. Česnaičio bei jo suburto kolektyvo narių mintis, kurios dažnai buvo kritiškos? Todėl, kad jų iškeltos problemos niekur nedingo ir šiandien. Apie savivaldybės teatrą, remiamą valdžios ir turintį profesionalaus teatro statusą, Ukmergėje jei ir užsimenama kada ne kada, rimtai tokia galimybė nesvarstoma. Apžvelgiant mėgėjų teatrų dabartinę padėtį – pirmiausia jų visame rajone gerokai sumažėjo. Antra, kiekvienas kolektyvas, ypač kaimuose, verčiasi kaip išmano, rengiasi ir scenoje apsistato tuo, ką sugraibo, dažnai ir į keliones vyksta ne tik savo kuru, bet ir savo asmeniniu transportu. Kartais gelbėja rėmėjai, projektinės lėšos. Vis tik išlikusiųjų entuziazmas neišblėsęs.
Autorės nuotr.
Prie straipsnio panaudotos laikraščių „Ukmergės diena“, „Ukmergės žinios“ ir „Gimtoji žemė“ publikacijų nuotraukos:
Ukmergės diena, 1999-02-02, Nr. 13; 1999-02-20, Nr. 20; 1999-08-19, Nr. 94; 2000-07-11, Nr. 79;
Ukmergės žinios, 2002-01-19, Nr. 8;
Gimtoji žemė, 2007-11-20 GZ Nr. 129
