Ukmergės teatras „63 kėdės“, vadovaujamas režisieriaus Vytauto Česnaičio, mieste formavo atkurtos Lietuvos teatro tradicijas, paremtas klojimo teatro principu, ir žadino visuomenės sąmoningumą. Žengiame į antrąjį kolektyvo dešimtmetį, pasižymėjusį ne mažiau reikšminga veikla.
„63 kėdės“ pirmąjį savo veiklos dešimtmetį ne tik statė spektaklius, sėkmingai dalyvavo konkursuose, bet ir surengė pirmąją tarptautinę teatrų šventę bei pritraukė į Ukmergę vieną reikšmingiausių respublikinių renginių – „Krivūlę“. Antrasis dešimtmetis atnešė ne tik augimą, bet ir nemažai iššūkių.
1997-aisiais Tarptautinės teatro dienos proga spaudoje publikuotas režisieriaus V. Česnaičio sveikinimas, atskleidžiantis jo mintis apie teatrą. „Atsigręži į save ir pradedi narstyti savo būtį, kai tiki teatru. Pažinimas auga, bręsta teatro apeiga, kurioje turi būti nuogas ir švarus. Veiksmo trūksta nuolatos, nes teatre jis yra kitoks. Melpomenę įsivaizduoju kaip apvaizdą. Nelieka laiko svarstyti, kaip priešingybių likimai konfliktuoja scenoje, išsinuogina iki beprotybės ir tampa skaidria švara. Kartais norisi net užsimerkti ir nematyti sofitų šviesos, mizanscenų, subtilybių. Teatras man yra Namai, kuriais aš didžiuojuosi. Kas vyks vėliau – suflerio reikalas. Būdelė užimta, vietų nėra – tokį teatrą matau ateityje…“ (Česnaitis Vytautas. Su švente! Gimtoji žemė, 1997-03-27, Nr. 35). Ar tie lūkesčiai, tos viltys išsipildė? Tai atskleidžia vėlesni teatro „63 kėdės“ veiklos metai.
Metų pradžioje V. Česnaitis spaudoje pasidalija tarptautinio festivalio idėja (Česnaitis Vytautas. Nuo Rokiškio „Interrampos“ iki Ukmergės „Spektro“. Ukmergės diena, 1997-01-09, Nr. 3). Dalyvaujant festivalyje Rokiškyje, spektaklių aptarimo su režisieriais metu gimė mintys apie festivalį Ukmergėje. Ne tik mintys, bet ir planai, kuriuos kolektyvus kviestis, siekiant publikai pristatyti aukšto lygio spektaklius. Apie Rokiškio teatro režisieriaus Jono Korenkos darbą V. Česnaitis teigia, kad Ukmergėje „turėtų nustebinti ne vieną išrankų „vartotoją“ (Ukmergės diena, 1997-01-09, Nr. 3).
Dalijamasi, kad apie ukmergiškių misteriją „Mirtininkas“ Rokiškyje gerai atsiliepė tuometinio Klaipėdos universiteto Menų fakulteto docentas, pedagogas ir režisierius Gediminas Šimkus, kurio vadovaujamoje režisūros katedroje prieš dešimtmetį studijavo ir pats V. Česnaitis. Festivalyje dalyvavęs Latvijos režisierius atkreipė dėmesį, kad ukmergiškių spektaklis suprantamas ir kitakalbiams.
Publikacijoje subtiliai išsakoma mintis, kad teatro kasa tolimesnėms kelionėms – tuščia.
Baigiamas straipsnis mintimi apie tarptautinį festivalį Ukmergėje. „… tikimės, visus vėl sukvies tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „Spektras“ Ukmergėje, kurį organizuoja ukmergiškių teatras „63 kėdės“, remiamas Lietuvos mėgėjiškų teatrų sąjungos“ (Ukmergės diena, 1997-01-09, Nr. 3).
Iš žinutės regis, kad festivalis „Spektras“ rengiamas nebe pirmą kartą. Žinome, kad teatras Ukmergėje per pirmąjį veiklos dešimtmetį 1995-aisiais buvo surengęs tarptautinį festivalį kitu pavadinimu „Vilkmergė 95“. Ar „Spektras“ į Ukmergę atvyko iš kito miesto, ar tapo ankstesnio festivalio tęsiniu, atsakyti galėtų tik pats V. Česnaitis. Spaudoje paaiškinimo nepavyko rasti – ankstesnių metų spaudoje įrašų apie tokį festivalį nebuvo.
Taigi 1997-ųjų gegužės 16–17 dienomis Ukmergėje vyko tarptautinis teatrų festivalis „Spektras 97“ (Teatrų festivalis „Spektras“ – vėl Ukmergėje. „Gimtoji žemė“, 1997-05-15, Nr. 54). Šventė, kaip ir dauguma to meto renginių, neturėjo sukurto vieningo įvaizdžio. Reklamuojant programą skirtinguose laikraščiuose, publikuoti skirtingo dizaino maketai (Ukmergės diena, 1997-05-15, Nr. 54).
Kitoje publikacijoje, kurioje šventę pristato V. Česnaitis, rašoma, jog toks renginys Ukmergėje – pirmas. „…tai pirmas toks įvykis, kada žiūrovai per spektro prizmę galės susipažinti su dramos žanrais: nuo tragikomedijos, farso, misterijos iki absurdo dramos“ (Gimtoji žemė, 1997-05-13, Nr. 53).
Festivalyje spektaklius rodė mėgėjų teatrai iš Kalvarijos, Mažeikių, Rokiškio, Birštono, Trakų ir, žinoma, Ukmergės. Iš Latvijos atvyko Jelgavos teatras.
Alfo Pakėno straipsnyje „Teatrų fiesta žydinčioje Ukmergėje“ festivalio organizatoriumi ir siela įvardijamas V. Česnaitis. Kiti organizatoriai – Eugenija Vaitkienė, Aldona Eidukaitienė, Julius Zareckas.
Rašoma, kad šventė prasidėjo patrankos šūviu, kurį iššovė patrankininkas Vladas Kovarskas, „pirmąkart publikai pasirodęs su įspūdinga senų laikų artileristo uniforma“ („Gimtoji žemė“, 1997-05-24, Nr. 58).
Vienas iš organizatorių juokavo, kad taikytasi į savivaldybę – „kad išgirstų“.
Sakoma – kiekviename juoke yra dalis teisybės. Iš to galima spręsti, kad teatralai ieškojo didesnio valdžios dėmesio ir supratimo. Pasiekimu laikyta tai, kad tuometinis rajono meras Vytautas Grušauskas pasirodė šventėje, bendravo su režisieriais, žiūrėjo spektaklius.
Organizatorių siekis atkreipti valdžios dėmesį į teatrą išnaudojo ir kitas priemones.
Neeilinis įvykis, kad antrąją festivalio dieną teatro „63 kėdės“ studijoje (publikacijoje ji pavadinama V. Česnaičio „rezidencija“) buvo surengta spaudos konferencija. Jos metu sudarytos sąlygos bendrauti valdžios atstovams, teatralams ir žurnalistams. Kokie klausimai aptarti konferencijoje? Be to, kad domėtasi šventės dalyvių pastatymais, konferencijoje dalyvavęs tuometinio Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro sektoriaus režisierius Vaclovas Vičius priminė, kad svarbu ne tik žiūrėti spektaklius, bet ir remti teatrą materialiai. Jis nurodė, kad Lietuvoje tuo metu veikė apie 1 600 įvairių teatrų kolektyvų.
Spaudos įtraukimas leido ne tik sureikšminti teatro temą, siekiant valdžios įsiklausymo, bet ir suteikti žinių apie mėgėjų teatrų veiklą visuomenei.
Dar vienas festivalio akcentas – kultūros rūmų parodų salėje eksponuota scenografės Rasos Krikščiūnaitės darbų paroda. „Įvairių spektaklių eskizai, modeliai, plakatai papildė festivalio dvasią“, – rašoma publikacijoje (Pakėnas Alfas. Teatrų fiesta žydinčioje Ukmergėje. Gimtoji žemė, 1997-05-24, Nr. 58).
Šventėje, vykusioje kultūros rūmuose, svečiai pristatė skirtingų žanrų spektaklius: Stasio Kapnio komediją „Plutelė ir pelės“, Juozo Marcinkevičiaus vodevilį „Komercinis Vaciukas“, Kosto Ostrausko dramą „Čičinskas“, komediją „Kuproto oželio gegužis“ pagal S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę, Bukovčiano tragikomediją „Pirkite širdį“, Daniilo Charmso – „Simfonija Nr. 2“. Festivalyje ukmergiškiai išvydo net ir absurdo pjesę – Eženo Jonesko „Pamoka“.
„63 kėdės“ festivalyje rodė misteriją pagal Kęstučio Česnaičio pjesę „Mirtininkas“.
Bendrai šventė publikacijos autoriaus apibūdinta kaip „graži, kupina įtampos ir tikro meno jėgos“ (Pakėnas Alfas. Teatrų fiesta žydinčioje Ukmergėje. Gimtoji žemė, 1997-05-24, Nr. 58).
Alė Ambrasaitė straipsnyje „Pirmasis tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis Ukmergėje“ atkreipė dėmesį į kitas detales – pirmąją šventės dieną buvo uždegta simbolinė festivalio ugnis, akcentuota, kad renginio tarptautiškumą lėmė vieninteliai svečiai iš Latvijos, paminėta, kad šventės dalyviams buvo surengta išvyka į Siesikų dvarą, o uždarymui kultūros rūmų kieme atidengta memorialinė lenta „Žvaigždžių alėja“, ant kurios savo delnų įspaudus paliko festivalyje dalyvavusių teatrų režisieriai. Spaudos konferencijoje išsakyta mintis, kad teatrų šventė Ukmergėje taps tradicija, teatrui „63 kėdės“ įteiktas kvietimas dalyvauti Šiaurės šalių mėgėjų teatrų festivalyje Latvijoje birželio 27–29 dienomis. Pasidomėta ir organizatorių ateities planais. „Tačiau kitąmet V. Česnaitis „Spektrą“ žada organizuoti kiek kitaip – pasikviesti daugiau Baltijos šalių mėgėjų teatrų, kad „ukmergiškiai galėtų pamatyti tų šalių teatrų spektrą“, – rašoma publikacijoje (Ukmergės diena, 1997-05-20, Nr. 56).
Kritikos strėlės
Vėlesnėje A. Ambrasaitės publikacijoje plačiau apžvelgti spektakliai, netaupant kritikos teatrams ir visam renginiui.
Išsamiai aptartas svečių iš Latvijos parodytas „kišeninio varianto“ spektaklis E. Jonesko „Pamoka“, laikytas festivalio „vinimi“ (Ambrasaitė Alė. Latvių pamoka lietuvių mėgėjų teatrams. Ukmergės diena, 1997-06-07, Nr. 64). Jis vienintelis rodytas „63 kėdės“ studijoje. Publikacijoje apžvelgiamas ne tik siužetas, bet ir atmosfera, kai žiūrovai „lyg dalyvauja veiksme“. Rašoma: „Nejaučiant ribos tarp aktorių ir žiūrovų, stebint veiksmą, galima tiesiogiai išgyventi slapčiausius savo jausmus. Jausmų išgyvenimas pažadina mąstymą […] Žiūrovo jausmus veikia erdvės apšvietimas, muzika, derinant kiekvieną detalę. Spektaklis kaip vienas atokvėpis – tempas, ritmas, dinamiška profesionali vaidyba žiūrovą lyg užhipnotizuoja“ (Ambrasaitė Alė. Latvių pamoka lietuvių mėgėjų teatrams. Ukmergės diena, 1997-06-07, Nr. 64).
Apie lietuvių teatrus autorė atsiliepia kur kas prasčiau: „…parodę vidutinį meistriškumo lygį, žiūrovui lyg patvirtino, kad jie viso labo – mėgėjai“, kitus pavadino „agitbrigadomis“ (Ambrasaitė Alė. Latvių pamoka lietuvių mėgėjų teatrams. Ukmergės diena, 1997-06-07, Nr. 64).
Atskirai aptarti ukmergiškių spektakliai, didesnį dėmesį skiriant „Mirtininkui“. Atkreiptas dėmesys, kad spektaklis vaidinamas antrus metus, tik sutrumpintas. Nurodoma, kad, pasak režisieriaus, jis gali būti vaidinamas bet kur – miške, upėje ir kt. Laikas irgi neturi reikšmės. „Todėl scenoje beveik nėra dekoracijų, keičiasi tik mėlynos ar raudonos apšvietimo spalvos. Režisieriaus V. Česnaičio nuomone, teatras – tai mąstymas“ (Ambrasaitė Alė. Latvių pamoka lietuvių mėgėjų teatrams. Ukmergės diena, 1997-06-07, Nr. 64). Publikacijoje analizuojama, kas žadina mąstymą „Mirtininke“. Iš esmės straipsnyje, komentuojant visų personažų veiksmus, spektakliui žeriama vien kritika. Ta, kad ir neigiama, analizė, padeda susidaryti šiokį tokį vaizdą, kaip buvo sukonstruotas spektaklio vyksmas, visuma.
„Atskiri misterijos elementai sudaro veiksmų chaosą. Kiekvienas veikėjas išsliūkina iš už scenos užuolaidų. Barzdaskutys pademonstruoja, kaip jis moka švilpauti, daktarė (jei kas suprato, kad ji daktarė) visąlaik juokiasi ir visai neaišku, ką ji siūlo išgerti mirtininkui – vandens, nuodų ar vaistų? Pagrindinis veikėjas – mirtininkas – visą valandą (tokia misterijos trukmė) voliojasi ir šliaužioja po grindis. Dar vienas naujas elementas – antrame plane besisupantis vaikas raudona suknele – taip žinomas ir daug kartų matytas vaikystės simbolis…“ – vardija autorė. Pasak jos, visas spektaklis veda į aklavietę. Ji kelia klausimą, ką režisieriui simbolizuoja mirtininko marškinių nusiplėšimas finale – atvirumą ar tiesą (Ambrasaitė Alė. Latvių pamoka lietuvių mėgėjų teatrams. Ukmergės diena, 1997-06-07, Nr. 64).
Publikacijoje su skepsiu paminėta detalė – V. Česnaičio šuoliai į publiką nuo scenos. Kuo pagrįstas žurnalistės skepticizmas, nelabai aišku.
Kritikuojamas ir pats festivalis. Publikacija baigiama latvių režisieriaus Agrio Kruminš citata, raginančia teatralus prisiminti, kad „vaidinančiųjų mėgėjų teatre ir už tai negaunančių atlyginimo darbas vis tiek turi būti profesionalus. Mėgėjų teatre saviveiklos neturi būti“ (Ambrasaitė Alė. Latvių pamoka lietuvių mėgėjų teatrams. Ukmergės diena, 1997-06-07, Nr. 64).
Dviejų žurnalistų, A. Pakėno ir A. Ambrasaitės, iš kurių nei vienas, nei kitas nėra profesionalus teatro kritikas ar menotyrininkas, matymai, vertinant festivalį, išsiskyrė. Kuris jų buvo įžvalgesnis? Laikas liudininkas, kad V. Česnaičio teatrinė veikla paliko ryškų pėdsaką Ukmergės kultūriniame gyvenime, jo pastatyti spektakliai, suorganizuotos šventės buvo reikšmingi įvykiai, formavo ne tik teatro „63 kėdės“ narių, bet ir visuomenės supratimą apie teatrą.
Akiračio plėtimas tarp Šiaurės šalių
Taigi 1997-aisiais ukmergiškiai teatralai ne tik surengė festivalį, bet ir patys keliavo. Keturiolika teatro „63 kėdės“ kolektyvo narių birželį dalyvavo tarptautiniame mėgėjų teatrų festivalyje „Spielesprieks 97“ Latvijoje, Limbaži miestelyje netoli Jūrmalos. Festivalyje taip pat viešėjo teatrai iš Estijos, Čekijos, Suomijos. Tarptautinei publikai Ukmergės kolektyvas vežė K. Česnaičio „Mirtininką“, spektaklį rodė bare. Grįžę ukmergiškiai džiaugėsi užsimezgusiomis pažintimis su kitų šalių bendraminčiais ir nauju kvietimu kitąmet vėl vaidinti Latvijoje, tik kitame mieste (Gimtoji žemė, 1997-07-01, Nr. 74).
Rugpjūtį pasirodė V. Česnaičio publikacija „Europos mėgėjų teatro kryžkelė: tautinė savimonė, didmiesčio erotika“, kurioje jis pasidalijo savo mintimis iš festivalio Latvijoje „Spielesprieks 97“ (liet. „vaidinimo žavesys“). Festivalį autorius įvardija kaip „avangardinės pakraipos meno renginį“, kuriame propaguotas mėgėjiškas teatras. Vaidinimai vyko vietos istorijai bei kultūros paveldui reikšmingose vietose. Ukmergiškiai vaidino Limbaži muziejaus rūsio privataus baro patalpose. Rezultatu liko patenkinti: „Šimtus kartų šlifuotas mažiausias mizanscenos elementas, išlieti kūrybinio darbo prakaito lašai vėliau atsiperka su kaupu, kad būdamas scenoje tiki žiūrovu kurdamas meno versiją, galbūt nepriimtiną, tačiau suprantamą, net kalbos barjero atžvilgiu“ (Gimtoji žemė, 1997-08-02, Nr. 88).
Toliau režisierius trumpai aptaria festivalyje matytus spektaklius, skirtingus pastatymo formomis. Pantomimos spektaklis pasižymėjo įvaldyta kūno plastika, nuotaikos kaita per muziką, judesį, mimiką. Miuziklas – vokalais. Būta ir klasikinės aktoriaus meistriškumo ir režisūros mokyklos pavyzdžių, kurie skyrėsi dramaturgija, įvaizdžiu, atlikimo maniera. Kaip svarbų aspektą V. Česnaitis iškelia meninės sampratos išbaigtumą. Kiek šokiravo nuogo kūną ir lytiškumo demonstracija, dirbtinumas.
Neformaliai bendraujant atsiskleidė Latvijos kaimų teatrų tradicijos – metai iš metų vaidinami tie patys latvių klasiko kūriniai. „Bendruomenė rengia vaidintuves, kokias ji nori matyti, atsižvelgdama į vietinių kaimų tradicijas“, rašoma publikacijoje, pažymint, jei jose būtų pateikta kitokia nei tradicinė kūrinio traktuotė „būtum apkultas ir išvarytas iš kaimo“ (Gimtoji žemė, 1997-08-02, Nr. 88).
Režisierius rašo, kad tarptautiniame festivalyje mokėsi suprasti, „kuo skiriamės ir kuo esame panašūs, kas mes esame ir kas yra Lietuva Europos kontekste“. Tai, matyt, esminiai suvokimai, praplėtę akiratį ir leidę geriau įsisąmoninti savo tapatybę, identitetą. Publikacijoje padėkota kultūros rūmams už skirtą autobusą, Kultūros fondo tarybai už kelionės finansavimą.
Išgyventi iššūkiai, perkurtas spektaklis
Į naują sezoną „63 kėdės“ žengia su Virmanto N. Januškos publikacija „Skaičiuojame viščiukus…“ (Gimtoji žemė, 1997-09-20, Nr. 109), kurioje pristatomi kolektyvo pasiekimai praėjusiame sezone. Publikacijos autorius, matyt, kolektyvo narys, nes parašyta pirmuoju asmeniu. Tai – vienas vertingiausių surastų straipsnių, atskleidžiantis ne tik išorinį, bet ir vidinį teatro „63 kėdės“ gyvenimą, virsmus ir vyksmus, kurių nematė žiūrovai, bet kurie turėjo didelės įtakos kolektyvo vidiniams ryšiams ir išorinei sėkmei.
Prisimenamos dalyvavimo mėgėjų teatrų apžiūroje „Atspindžiai“, surengtoje Anykščiuose, aplinkybės. Rašoma, kad „pusė kolektyvo negalavo, o vieno personažo atlikėją teko keisti, likus vos valandai iki išvykimo“, tai režisieriui kainavo „nemažai nervų“. Vis tik kolektyvas su spektakliu „Mirtininkas“ pasirodė gerai.
Pasidžiaugta ilgalaikiu bendradarbiavimu su Rokiškiu, kur ukmergiškių teatras, pristatęs ne vieną spektaklį, publikai jau pažįstamas. Ukmergiškių darbas Rokiškio festivalyje „Interrampa“ sulaukė įvairių komentarų, daugelis jį vertino kaip „netikėtą ir keliantį nuostabą“.
Ir čia labai įdomus dalykas! Iš publikacijos sužinome, kad spektaklis buvo perkurtas. Rašoma: „Po išvykos į Rokiškį kuriam laikui įsivyravo tyla, o po to teatro vadovas ir režisierius pasakė, kad „Mirtininką“ vaidinsime kitaip, statysime iš naujo. Vėl prasidėjo įtemptas, netgi „juodas“ darbas“ (Januška Virmantas N. Skaičiuojame viščiukus… Gimtoji žemė, 1997-09-20, Nr. 109).
Teatras ruošėsi festivaliui „Spektras“. Bedirbant kolektyvą papildė nauji nariai – Žilvinas Kaminskas, D. Pauliukonis, D. Prilepinas. Festivalyje suvaidintas naujas „Mirtininko“ variantas, kuris, kaip rašoma, „labai skyrėsi nuo ankstesniojo“. Pasidžiaugiama: „Kad jis pavyko, sprendėme iš to, kaip mus vertino“ (Januška Virmantas. N. Skaičiuojame viščiukus… Gimtoji žemė, 1997-09-20, Nr. 109).
Toliau autorius dalijasi festivalio naudomis. Viena iš jų – pažintis su latvių teatru, galimybė palyginti save ir juos, prieš vykstant vaidinti Latvijoje. Atveriama ir daugiau detalių – į festivalį ukmergiškiai nuvyko gerokai pavėlavę ir tuo sukėlė intrigą. „Vaidinti teko tą pačią dieną, tik atvykus. Viskas vyko ekspromtu – ir salės ruošimas vaidinimui, ir rekvizito, apšvietimo, garso aparatūros tvarkymas“ (Januška Virmantas. N. Skaičiuojame viščiukus… Gimtoji žemė, 1997-09-20, Nr. 109). Vaidinti teko mažoje, kamerinėje erdvėje – kitaip nei buvo įpratę. „Šiuo atveju su žiūrovais teko bendrauti žymiai betarpiškiau, bet mūsų tai nesutrikdė“, – rašoma straipsnyje.
Pastarąjį festivalį autorius laiko praėjusio sezono kulminacija.
Po jo režisierius paleido kolektyvą atostogų. Planus vykti į teatrų krivūlę, kuri tais metais vyko Klaipėdoje, atšaukė – „jau trūko ir fizinių, ir dvasinių jėgų“ (Januška Virmantas N. Skaičiuojame viščiukus… Gimtoji žemė, 1997-09-20, Nr. 109). Tai rodo, kad teatro veikla, į kurią pasinėrė visa savo esybe, jos dalyviams buvo itin svarbi, todėl ji išsunkė ir išvargino. Per atostogas teatralai susitikdavo studijoje pabendrauti. Naują sezoną pradėjo pasiilgę darbo, teatro aplinkos, frazės: „Ša, repeticija vyksta“. Atskleidžiami planai – įtraukti naujus narius, statyti naują spektaklį, ruoštis išvykoms į Rokiškį, Trakus, Jelgavą.
Spalio mėnesį pasirodė teatro skelbimas, kviečiantis prisijungti naujus narius. Skelbime nurodyta, jog amžius neribojamas. Režisierius ieškojo ne tik naujų aktorių, bet ir asistentų. Be kita ko, skelbta, kad renkama jaunimo grupė (10 ir 11 klasių mokiniai), kuri bus ruošiama aktorinio meistriškumo bei režisūros specialybių studijoms (Gimtoji žemė, 1997-10-18, Nr. 121).
1997-ųjų metų apžvalgoje festivalis „Spektras“ paminėtas tarp reikšmingiausių įvykių (Gimtoji žemė, 1997-12-31, Nr. 151).
Autorės nuotr.
Prie straipsnio panaudotos laikraščių „Gimtoji žemė“ ir „Ukmergės diena“ publikacijų nuotraukos:
Gimtoji žemė, 1997-03-27, Nr. 35; 1997-05-15, Nr. 54; 1997-05-24, Nr. 58; 1997-09-20, Nr. 109
Ukmergės diena, 1997-05-20, Nr. 56; 1997-06-07, Nr. 64
