Ukmergės kultūros centre gyvuoja dešimtmečius skaičiuojanti tradicija – kalėdinė pasaka vaikams. Šiam darbui susijungia daugelis kultūros centro kolektyvų ir pavienių teatro mylėtojų. Bendrai sukuriamas stebuklas scenoje ir susitikimas su Kalėdų Seneliu dovanoja daug gerų emocijų. Šiemet visi pakviesti į „Puotą pas karalių“.
„Seniai labai seniai vienoje karalystėje gyveno karalius…“ – taip prasideda daugelis pasakų. Šį kartą tai ne šiaip pasaka, bet Kalėdų pasaka. Ir ji prasideda ne rūmuose, o… miške, rutuliojasi pirklio šeimoje, mezgasi rūmų audiencijų salėje, persikelia į pokylių salę ir… nuskamba laikrodžio dūžiai, sukeliantys ant kojų visą karalystę, priverčiantys nerimauti, kad pasaka gali baigtis apgavyste!!!
Šiemet gruodžio 12, 14, 16, 19 dienomis Ukmergės kultūros centras pakvietė vaikus į teatralizuotą kalėdinę pasaką „Puota pas karalių“, kurioje – dramatiški ir džiugūs nuotykiai, daugybę linksmų ir nelabai, dorų ir nelabai personažų. Be abejonės – ir visų laukiamas Kalėdų Senelis.
Scenarijaus autorė ir režisierė Tamara Kvieskienė papasakojo, kad šiemet, kuriant pasaką, jos pagrindu tapo Š. Pero, V. Bladykaitės ir A. Liobytės kūriniai.
Spektaklyje vaidina Taujėnų teatro „Bičiuliai“, kultūros centro vaikų ir jaunimo studijos „Nykštukas, teatro „Vilko pėdsakas“ artistai. Dalyvauja kultūros centro šiuolaikinio šokio bei linijinių šokių „VISADA“ kolektyvų šokėjos, taip pat – Dukstynos pagrindinės mokyklos mažieji šokėjai.
Pasakoje, kuri prasideda paslaptingai krintant sniegui ir rangantis dūmams, vyksta daug stebuklų, kuriuos daro Burtininkas (Rolandas Janickas). Karalius (Vidmantas Krikštaponis) ir Karalienė (Jurgita Levickienė) Princo (Sidas Markauskas) garbei rengia puotą, į kurią skuba Pamotė (Ona Krikštaponienė) su dukterimis (Asta Girnienė ir Karolina Kornejeva). Kol šios varžosi dėl karališkojo dėmesio, Princas pamilsta Pelenę (Barbora Morkūnaitė), globojamą Tėvo (Kęstutis Motiejūnas). Rūmų virėja (Regina Ališauskienė) užtikrina tvarką.
Šiųmečiame spektaklyje mažai scenografijos, daug vaizdo projekcijų, šviesų, šokių ir muzikos – tikro rūmų šurmulio. Pasak režisierės, muzika bei projekcijos vaidinimui buvo pritaikytos, o kostiumus sukūrė Nijolė Stunskaitė.
„Kadangi šis spektaklis rodomas jubiliejiniais Ukmergės miesto metais, kuriant norėjosi, kad jis būtų ypatingas. Todėl sugalvojome tikrą puotą su daugybe stebuklų“, – pasakojo T. Kvieskienė.
Šie metai jubiliejiniai ne tik Ukmergei, bet ir šventinio spektaklio tradicijai. Jis kuriamas jau trisdešimt penktus metus.
Spektaklis, kurį apie pusmetį ruošia daug žmonių, daug kolektyvų, rodomas tik šventiniu laikotarpiu – tris, keturis kartus. Kam tiek daug pastangų, energijos ir laiko dėl kelių pasirodymų? Su ta kasmet nauja Kalėdine pasaka, tviskančia, blizgančia, užburiančia šokiais, dainomis, kostiumais, scenografija, šviesomis ir net krintančiu sniegu, užaugo daugybė Ukmergės vaikų – ir tai yra unikali šio krašto tradicija.
Pirmasis spektaklis
Kalėdiniame spektaklyje pagrinde suaugusieji aktoriai vaidina vaikams.
Apie šventinį vaikų susitikimą su Seneliu Šalčiu žinutė publikuota dar 1987 metais (Gimtoji žemė, 1987-12-26, Nr. 155), nors apie spektaklį tais metais nebuvo skelbta.
Žinutė apie naujametinį spektaklį pirmą kartą pasirodė 1989 metais. Tais metais gruodžio 27–28 dienomis organizuoti šventiniai renginiai, kurių programoje buvo „nuotaikingas spektaklis vaikams, žaidimai, dovanėlių dalijimas“. Žinutė buvo skirta įmonėms ir įstaigoms (Gimtoji žemė, 1989-12-14, Nr. 150). Taigi spektaklis buvo kuriamas tikslingai, orientuojantis į tai, kad įmonės sveikina savo kolektyvų narių vaikus.
1989-ųjų spektaklį galima laikyti vienu pirmųjų, iš kurio išaugo ir šiandien besitęsianti tradicija. Konkrečių žinių apie jį išliko nedaug.
Pasibaigus šventėms 1990-aisiais spaudoje rašyta, kad Naujųjų Metų dieną Ukmergės kultūros rūmų scenoje vaikams šoko įvairūs personažai – Karlsonas ir Freken Bok, Senė Šapokliak ir Merė Popins, Pepė Ilgakojinė ir Snieguolė. Paminėta, kad spektaklis buvo parodytas tris kartus, o po jo „vaikų pamėgti pasakų personažai vėl tapo mirtingais kultūros darbuotojais“ (Jastramskienė Loreta. Žybsnis. Gimtoji žemė, 1990-01-11, Nr. 5).
Pirmojo spektaklio scenarijų ruošė tuometinė direktorės pavaduotoja Eugenija Vaitkienė (dabar – Vaitkutė) ir metodininkė Regina Kvietkauskienė. Jos pačios ir vaidino – Karlsoną bei Pepę. Lėlių teatro režisierė Natalija Velikarodnych (dabar – Kovarskienė) – Freken Bok. Kitos kultūros centro darbuotojos atliko vaidmenis: Aldona Eidukaitienė, Tamara Antuchevič (dabar – Kvieskienė) ir Nomeda Pečiūraitė (dabar – Dabužinskienė) – Merės Popins, Šapokliak, Snieguolės. Neatskleista tik, kas buvo tuometiniu Seneliu Šalčiu.
Kalbant apie Senį Šaltį, o vėliau Kalėdų Senį – šį personažą dažnai metai iš metų įkūnija tas pats aktorius-mėgėjas ar net ne aktorius. Daug metų šiuo vaidmeniu per šventes gyveno Kęstutis Kadžius, a. a. Gediminas Graužinis, ne vienus metus Kalėdų Seneliu rengėsi Rolandas Janickas, Nerijus Sabaliauskas. Jie kūrė ir kuria nuostabią šventę vaikams, po spektaklio su jais užmegzdami betarpišką ryšį, žaisdami žaidimus, šokdami ratelius, išklausydami dešimtis, šimtus eilėraščių, mįslių, dainelių, norų ir paslapčių.
Skaičiuojant nuo to pirmojo spektaklio šiemet Ukmergės kultūros centre Kalėdinė pasaka būtų kuriama 35-erius metus. Tiesa, tiksliai suskaičiuoti ne taip paprasta. Iš pradžių dar nebuvo tvirtos tradicijos. O kai kurie metai dėl objektyvių priežasčių (kultūros centro scenos remonto, pasaulinės COVID 19 pandemijos ir paskelbto karantino) liko be spektaklių. Vis tik tradicija gyva jau per tris dešimtmečius.
Istorija
Koks buvo spektaklis 1990-ųjų gruodį, ar iš viso buvo, nepavyko rasti. Vis tik galima, numanyti, kad buvo, nes 1991-aisiais anonsuojant renginius rašyta: „kaip įprasta kiekvienais metais“ (Gimtoji žemė, 1991-11-28, Nr. 109). Tarp renginių minimas ir naujametinis spektaklis, kurį planuota pradėti rodyti gruodžio 28 d. Spektaklis taip ir vadinosi – „Naujametinė pasaka“. Jis taip pat rodytas tris kartus.
Tais metais spaudoje pakalbintas Senis Šaltis – Jonas Jakštas, iki tol vaikus džiuginęs keturiasdešimt ketverius metus. Iš pradžių – kaime, o nuo 1962 metų – Ukmergėje. Vyras „šalčiavo“ įmonėse „Vienybė“, „Šilas“, kitose įmonėse, vaikų lopšeliuose-darželiuose, įstaigose, organizacijose (Kazielienė Genovaitė. Kiekvienais metais – senis šaltis. Gimtoji žemė, 1991-12-24, Nr. 120). Ar jis buvo Seniu Šalčiu ir kultūros rūmuose, nepaminėta.
1992-aisiais spektaklio anonso aptikti nepavyko, tačiau apie susitikimą su Kalėdų Seneliu buvo skelbiama (Gimtoji žemė, 1992-12-22, Nr. 146).
1994-aisiais taip pat spektaklis neanonsuotas.
Svarstant, kodėl spektaklis buvo mažai anonsuojamas spaudoje, t. y. visuomenei, galima tik spėti, kad trijų pasirodymų bilietus išpirkdavo įmonės, įstaigos iškart pateikdamos didelius užsakymus. Tad anonsuoti renginio spaudoje galimai nebuvo didelio poreikio.
1995-aisiais pirmojo skelbimo nepavyko rasti, tačiau pakartotiniame rašyta, kad kultūros rūmai „mažuosius dar kviečia į Kalėdinę pasaką“ (Gimtoji žemė, 1995-12-30, Nr. 150). Galima numanyti, kad spektaklis rodytas jau prieš tai. Deja, daugiau žinių apie jį spaudoje nėra. Bilietais buvo prekiaujama kasoje prieš spektaklį. Tad orientuotasi ne tik į įmones ar įstaigas, bet ir miestelėnus, kurie norėtų savo vaikus atvesti pažiūrėti pasakos.
Iš vėlesnės publikacijos sužinome, kad tų metų spektaklio intriga kilo, piratams pavogus Kalėdų dovanas. Keliauninkai spektaklyje patytė įvairių nuotykių, net pateko į povandeninį pasaulį, kol dovanos buvo sugrąžintos atgal. Vaidino: Nykštukas – T. Kvieskienė, Kalėdų Senelis – a. a. Tomas Pečiūra, piratai – E. Vaitkienė, Giedrius Varnas, berniukas Padubadubas – N. Velykarodnych, Nykštukė – N. Dabužinskienė, piratų vadas – Gražvyda Tušienė, Pilvotasis piratas – Rima Jankuvienė, Sirena – Regina Zabielienė, Tritonas – Rasa Graužinienė, Neptūnas – Zita Kosmanienė (dabar – Kviklienė). Spektaklį kūrė ir režisavo N. Velykarodnych, šventę diskotekų salėje rengė T. Kvieskienė, iki šiol kultūros centre organizuojanti vaikų šventes.
Trumpai paminėtos kelios spektaklio detalės – nykštukai su žibintais, šviesos efektais (dalis technikos buvo neseniai įsigyta) buvo sukurtas povandeninis pasaulis, apšvietėjas – Alvydas Kiškis (dabar – Motiejūnas), dūmai, rūbai, atspindėję herojų charakterius. Rašoma, kad kostiumus ir scenografiją vaidintojai gaminosi patys. Statinė atstojo laivą, audeklai – jūros bangas. Paminėtas ir gyvas bendravimas su žiūrovais, išraiškinga vaidyba. Dauguma aktorių buvo kultūros darbuotojai bei saviveiklininkai. Spektaklyje šoko N. Dabužinskienės, Jolantos Gražulevičienės vaikai ir jaunimas, dainavo Z. Kosmanienės popgrupė, nykštukais buvo N. Velykarodnych mažieji teatro nariai. Straipsnyje svarstyta, kodėl į dvi savaites rodytą spektaklį rinkosi mažai žiūrovų – galbūt dėl bilietų, kainavusių 2 litus, ar tėvų nesidomėjimo. Straipsnis baigtas mintimi, kad spektaklio kūrėjai buvo savikritiški ir kitais metais šventę organizuoti planavo kitaip (Kazielienė Genovaitė. Ir nugrimzdo į jūros dugną piratų laivas… Gimtoji žemė, 1996-01-09, Nr. 3).
Vis tik ir 1996-aisiais vaikai buvo pakviesti į naujametinį spektaklį. Jis buvo sukurtas pagal Š. Pero pasaką „Miegančioji gražuolė“, kurią režisavo T. Kvieskienė (Gimtoji žemė, 1996-12-19, Nr. 150; 1996-12-24, Nr. 152; 1997-01-04, Nr. 1; Ukmergės diena, 1996-12-24, Nr. 128, 1996-12-28, Nr. 129).
Spektaklis nebuvo nuotykių, jo pagrindu tapo stebuklinė pasaka. Jame vaidino 11 pagrindinių aktorių, trys šokėjų kolektyvai, dramos studija „Nykštukas“. Masinėse scenose pasirodė apie 70 atlikėjų (Stankevičiūtė Inesa. „Miegančioji gražuolė“ vaikus pradžiugins paskutinį kartą. Ukmergės diena, 1997-01-04, Nr. 1).
1997-aisiais anonsuojant renginius vėl kreiptasi į įmones ir įstaigas. Statyta muzikinė pasaka „Katės namai“ ir rengtas karnavalas (Gimtoji žemė, 1997-12-23, Nr. 149; 1997-12-24, Nr. 150; Ukmergės diena, 1997-12-11, Nr. 144).
Publikuotas interviu su Kalėdų Seneliu – jaunu aktoriumi Kęstučiu Kadžiumi. Kultūros centre bei kitose įstaigose šias „pareigas“ jis ėjo ne vienus metus. Straipsnyje aktorius dalijosi bendravimo patirtimi su vaikais, suaugusiaisiais, išskyrė patirtį su pačiais mažiausiais, paaugliais bei neįgaliaisiais (Nemunaitienė Vilma. Kalėdų Seneliui svarbiausia – neapvilti vaikų. Ukmergės diena, 1997-12-30, Nr. 151).
1998-aisiais pristatyta pasaka „Pelenė“, kuri vaidinta tris kartus (Gimtoji žemė, 1997-12-08, Nr. 141; 1997-12-10, Nr. 142; 1997-12-15, Nr. 144; 1997-12-19, Nr. 146; 1997-12-24, Nr. 148).
Rašant apie pastatymą paminėta, kad tokia šventė vaikams rengta jau vienuoliktus metus, vadinasi, ir tais metais, kai žinių spaudoje apie spektaklius neišliko, jie buvo pastatyti ir rodyti. 1998-aisiais Pelenės istorijoje vaidino: Pamotė – R. Zabielienė, dukterys – G. Tušienė, R. Graužinienė, Pelenė – N. Dabužinskienė, Fėja – Vilma Mulevičiūtė (dabar Mulevičiūtė-Sabaliauskienė), Princas – K. Kadžius, Karalius – G. Varnas, Sargybinis – T. Pečiūra, Medkirtys – Virginijus Krivickas. N. Dabužinskienės ir J. Gražulevičienės šokėjai buvo paukšteliais. Tuomet kultūros centro direktorė E. Vaitkienė sakė, kad spektaklis kurtas apie mėnesį. Režisierė – T. Kvieskienė, scenografiją kūrė Laimutė Spalgėnienė (dabar – Dzigaitė) ir Irena Misevičienė. Garso, šviesos efektais, triukais rūpinosi A. Kiškis. Atskleista, kad statant spektaklį vykta į Panevėžio J. Miltinio teatrą, kur pasiskolino gražių drabužių, kitus siuvosi patys (Kazielienė Genovaitė. Naujametinė Pelenės laimė. Gimtoji žemė, 1998-12-31, Nr. 150).
Šioje vietoje stabtelėsime – apsukus daugelio metų ratą šiemet Ukmergėje vėl sekama Pelenės istorija. Tik jau kiti aktoriai, kiti kolektyvai, kitos technologinės galimybės. Tiesa, viskam vadovauja senieji scenos vilkai: režisierė – T. Kvieskienė.
Be afišų spaudoje
Spektakliai ilgą laiką spaudoje neturėjo atskirų afišų, apie juos būdavo skelbiama nedidele informacine žinute. Greičiausiai afišos būdavo platinamos mieste.
1999-aisiais vaidinta H. K. Anderseno „Coliukė“ (Ukmergės diena, 1999-12-14, Nr. 143; 1999-12-18, Nr. 145; Ukmergės žinios, 1999-12-09, Nr. 69). „Coliukėje“ buvo daug muzikos, spalvų, žaismingumo (Griškevičienė Rasa. Vandens lelija pražydo viduržiemį. Gimtoji žemė, 2000-01-18, Nr. 7). Vaidino: Coliukė – N. Dabužinskienė, varlius – G. Tušienė, varlė – Z. Kosmanienė, R. Jankuvienė, karkvabalis G. Varnas, kirmėlės – J. Gražulevičienė, R. Zabielienė, peteliškė – Egidija Šarūnienė (dabar – Merenanu), vabalas – G. Graužinis, žiogas – T. Pečiūra, boružė – N. Kovarskienė, pelė – R. Graužinienė, kurmis – K. Kadžius, princas – K. Zabiela. Mažieji šokėjai ir aktoriai virto gėlėmis, sportinių šokių šokėjai – vestuvių svečiais. Dekoracijas ir kostiumus kūrė – L. Spalgėnienė, N. Stunskaitė. Apšvietimas ir garsas – A. Kiškio. Per keturias dienas buvo parodyti penki spektakliai.
2000-aisiais sukurtas spektaklis pagal brolių Grimų pasakas „Vienoje Karalystėje…“ (Gimtoji žemė, 2000-12-09, Nr. 142; 2000-12-19, Nr. 146; Ukmergės diena, 2000-12-09, Nr. 142; 2000-12-14, Nr. 144).
2001-aisiais rodytas spektaklis „Daktaras Aiskauda“ (Gimtoji žemė, 2001-12-15, Nr. 145; Ukmergės žinios, 2001-12-11, Nr. 142; 2001-12-13, Nr. 143; 2001-12-18, Nr. 145; 2001-12-20, Nr. 146; 2001-12-27, Nr. 148).
Vėlesnėje publikacijoje paminėta, kad per penkiolika metų būta ir spektaklių „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Sniego karalienė“ (Nemunaitienė Vilma. Naujametinių spektaklių aktorius žiūrovai atpažįsta gatvėje. Ukmergės žinios, 2003-01-09, Nr. 3). Galimai tai tie spektakliai, apie kuriuos publikacijų nepavyko rasti.
Dainuojantys aktoriai
2002-aisiais vaikų laukė spektaklis „Raudonkepuraitė“ bei teatralizuotas koncertas (Gimtoji žemė, 2002-12-07, Nr. 141; Gimtoji žemė, 2002-12-14, Nr. 144).
Spaudoje rašyta, kad 2002-ųjų spektaklį kūrė „Apsišaukėlių teatro“ artistai. Vaidinimas išsiskyrė tuo, kad jame aktoriai pirmą kartą uždainavo, pagal popdainų muziką sukūrę savo tekstus. Dainos buvo įrašytos a. a. Virgilijaus Vaitkaus įkurtoje įrašų studijoje (Nemunaitienė Vilma. Naujametinių spektaklių aktorius žiūrovai atpažįsta gatvėje. Ukmergės žinios, 2003-01-09, Nr. 3).
Straipsnyje gana plačiai apžvelgti spektaklio statymo užkulisiai – artistai dalyvaudavo šeimomis, repeticijos užtrukdavo iki vėlumos, tad visi kartu valgydavo vakarienę vietoje, kostiumų pagrindu dažnai tapdavo dėvėti rūbai. Atskleista, kad visi trys–penki kasmetiniai vaidinimai šiek tiek kitokie, nes aktoriai gana dažnai improvizuoja, pasidalinta linksmesniais nutikimais scenoje.
2003-ieji atnešė „Pepę Ilgakojinę“ (Gimtoji žemė, 2003-12-06, Nr. 141; Ukmergės žinios, 2003-12-09, Nr. 142; 2003-12-11, Nr. 143).
Rašyta, kad spektaklyje buvo daug muzikos, šokių, dainų, net cirko triukų ir fokusų. Pepės Ilgakojinės idėja kilo N. Kovarskienei. Žinomas kūrinys buvo laisvai interpretuotas ir pritaikytas scenos galimybėms. Režisavo E. Vaitkienė, scenografiją kūrė L. Dzigaitė. Vaidino: Pepė – E. Šarūnienė, Tomis – G. Tušienė, Anika – N. Dabužinskienė, cirko direktorius – N. Kovarskienė, policininkė – V. Mulevičiūtė, vagis – Mindaugas Sudeikis, klounas – J. Gražulevičienė. Taip pat vaidino – G. Graužinis, T. Pečiūra, Z. Kosmanienė, Algis Kavaliauskas, R. Graužinienė, R. Zabielienė, šokių ir dramos kolektyvų nariai. Dvi aktorės valdė Egidijaus Darulio sukurtą didžiulį dramblį (Bataitienė Zita. Kalėdiniai susitikimai su Pepe Ilgakojine. Ukmergės žinios, 2003-12-24, Nr. 149).
2004-aisiais vaidinti „Svogūnėlio Čipolino nuotykiai“ (Gimtoji žemė, 2004-12-11, Nr. 142; Ukmergės žinios, 2004-12-18, Nr. 145). Platesnio straipsnio apie spektaklį nepublikuota.
2005-aisiais laukė muzikinė pasaka „Seniai, labai seniai…“ (Gimtoji žemė, 2005-12-08, Nr. 140; Ukmergės žinios, 2005-12-15, Nr. 143; 2005-12-22, Nr. 146).
2006-aisiais rodyta muzikinė pasaka „Varlė Karalienė“. Į spektaklį kvietė daili afiša spaudoje (Gimtoji žemė, 2006-12-16, Nr. 139). Rašyta, kad nemokamai spektaklį žiūrėjo socialiai remtinų šeimų vaikai (Krikštaponytė Eglė. Ir mažiesiems dovanojo šventę. Gimtoji žemė, 2006-12-23, Nr. 142). Spektaklyje taip pat skambėjo aktorių atliekamos dainos. Pagrindinį – Varlės Karalienės – vaidmenį atliko T. Pečiūra. Spektaklį režisavo E. Vaitkienė.
2007-ieji padovanojo dar vieną muzikinę pasaką – „Batuotas katinas“ (Gimtoji žemė, 2007-12-08, Nr. 137). Batuotą Katiną vaidino Erikas Druskinas. Spektaklio režisierė – E. Vaitkienė.
2008-aisiais į kultūros centrą kvietė „Buratino nuotykiai“, režisuoti E. Vaitkienės (Gimtoji žemė, 2008-12-06, Nr. 135). Buratino vaidmuo teko N. Dabužinskienei.
Štai ir nukeliavome du kalėdinės pasakos dešimtmečius, per kuriuos spektaklis išaugo į muzikinę pasaką su šokiais ir dainomis, į tikrą reginį, kostiumų, šviesų ir kitokių efektų šou.
Pokyčiai ir sugrįžimai
2009-aisiais pirmą kartą po dviejų dešimtmečių kalėdinį spektaklį pakeitė kitokios formos renginys. Kultūros centras kvietė į teatralizuota kalėdinį koncertą „Sena nauja pasaka“, kuris pakeitė tradicinį spektaklį. Jį kūrė dramos studija „Nykštukas“, grupės „Garsiukai“ ir „GARS kodas“. Koncerte atgijusios lėlės sekė pasaką, kurios idėją pateikė E. Druskinas (Griškevičiūtė Vaidotė. Kviečia ukmergiškius į kalėdinė koncertą. Ukmergės žinios, 2009-12-11, Nr. 95). Spektaklis nebuvo statomas, nes tais metais buvo pradėta remontuoti kultūros centro scena.
2009-aisiais spaudoje publikuotas ilgamečio kultūros centro Kalėdų Senelio – Gedimino Graužinio – interviu (Vasiliauskaitė Skaistė. „Kalėdų Seneliu būti gera“ Gimtoji žemė, 2009-12-19, Nr. 143).
2010-ieji vėlgi pristatė teatralizuotą koncertą „Buratino teatre“, kuriame kultūros centro ir muzikos mokyklos paruošti vaikai šoko ir dainavo (Gimtoji žemė, 2010-12-11, Nr. 140; Ukmergės žinios, 2010-12-14, Nr. 94; 2010-12-17, Nr. 95). Scenos remontas dar tęsėsi. Tad, nesant galimybių rodyti spektaklį, bet siekiant išlaikyti kalėdinio renginio vaikams tradiciją, rengti teatralizuoti koncertai.
2011-aisiais po dvejų metų pertraukos vėl grįžo spektakliai. Vaikų laukė H. K. Anderseno pasaka „Piemenaitė ir kaminkrėtys“ (Gimtoji žemė, 2011-12-08, Nr. 139; Ukmergės žinios, 2011-12-13, Nr. 94; 2011-12-16, Nr. 95). Spektaklį režisavo N. Kovarskienė. Pirmą kartą jame nebevaidino kultūros centro darbuotojai, išskyrus G. Tušienę, tik kolektyvų nariai, dauguma – vaikai ir jaunimas iki 18-os metų amžiaus (Krikštaponytė Eglė. Į Kultūros centrą grįžta kalėdiniai spektakliai. Gimtoji žemė, 2011-12-13, Nr. 141; Kultūros centras kviečia prisiliesti prie pasakos. Ukmergės žinios, 2011-12-16, Nr. 95).
2012-aisiais laikraštyje puikavosi specialiai spektakliui sukurta afiša, kuri kvietė į pasaką „Nykštukas Nosis“, pastatytą V. Haufo kūrinio motyvais (Gimtoji žemė, 2012-12-08, Nr. 141; Ukmergės žinios, 2012-12-11, Nr. 96). Rašyta, kad spektaklyje vaidino apie 80 vaikų, lankiusių kultūros centro meno kolektyvus (Ukmergės žinios, 2012-12-14, Nr. 97).
2013-aisiais scenoje buvo sekama „Sena nauja pasaka“, tačiau plačiau neaprašyta (Gimtoji žemė, 2013-12-07, Nr. 138; Ukmergės žinios, 2013-12-13, Nr. 96).
2014-aisiais įrašų neaptikta.
2015-aisiais reklamuotas spektaklis „Šaltukas“, taip pat plačiau neaprašytas (Ukmergės žinios, 2015-12-18, Nr. 98). Tačiau iš spaudos sužinome, kad keletą metų Kalėdų Senelį vaidinusį R. Janicką tais metais pakeitė N. Sabaliauskas, šį vaidmenį atliekantis iki dabar (Šantarienė Vaidotė. Prieš šventė – Kalėdų Senelio paieškos. www.ukzinios.lt, 2015-12-14, https://www.ukzinios.lt/renginiai/miesto/17268-pries-svente-kaledu-senelio-paieskos).
2016-aisiais vėl vyko scenos remontas. „Tradicinio visuomenei skirto kelias dienas rodomo kalėdinio spektaklio, kuriame vaidina patys darbuotojai, meno kolektyvai, šiais metais nebus. Dėl remonto tiesiog neturėjom galimybių repetuoti“, – spaudoje cituota tuometinė direktorės pavaduotoja Inga Kaselienė (Šantarienė Vaidotė. Laukia ir įkurtuvių, ir švenčių. www.ukzinios.lt, 2016-11-23, https://www.ukzinios.lt/kultura/miestas/18077-laukia-ir-ikurtuviu-ir-svenciu).
Netikėti vingiai
O dabar peršokę laiku pasižvalgykime į pastaruosius kelerius metus.
2019-aisiais buvo sukurta „Pasaka apie…“, kurią režisavo T. Kvieskienė. Šįsyk pasaka netradiciškai pasakojo apie įvykius XXI amžiuje. Joje netrūko gyvūnų, intrigų, veikė užsieniečiai Uno ir Secondo, geraširdis Aipopa… (Pėšina Arvydas. Artėja Kalėdų eglutės įžiebimo šventė. www.ukzinios.lt, 2019-12-06, https://www.ukzinios.lt/archyvas/21431-arteja-kaledu-eglutes-iziebimo-svente). Pirmą kartą scenoje buvo sujungti skirtingų pasakų siužetai.
2020-aisiais kalėdinis spektaklis negalėjo vykti dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos ir paskelbtų karantinų, nors jo idėja vaikų renginių režisierės T. Kvieskienės buvo puoselėjama ir net planuotos repeticijos. Deja, jos buvo atšauktos.
2021-aisiais po metų pertraukos renginių išsiilgusius vaikus vėl pakvietė pasaka „Dviejų karalysčių istorija“, kurią režisavo T. Kvieskienė. Į sceną buvo perkeltas ankstesnių metų sumanymas, neįgyvendintas dėl karantino. Spektaklyje pasirodė kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro studijos „Nykštukas“ bei mėgėjų teatro nariai, Taujėnų mėgėjų teatro „Bičiuliai“, Siesikų mėgėjų teatro „Pantis“ aktoriai, šiuolaikinio šokio kolektyvų „Arabeska“ ir „Aidas“, linijinių šokių kolektyvo „VISADA“, liaudiškų šokių kolektyvų „Vilkmergė“ bei „Eglūnas“ šokėjai ir Kalėdų Senelis. Repeticijos nuo spalio pabaigos vyko atskiruose kolektyvuose, o vėliau buvo rengiamos bendros (Kultūros centras kvies į Kalėdinę pasaką. www.ukzinios.lt, 2021-12-09, https://www.ukzinios.lt/kultura/miestas/24647-kulturos-centras-kvies-i-kaledine-pasaka).
2022-aisiais buvo sekama pasaka „Kalėdų beieškant“, išsiskyrusi įspūdingu scenografijos, kostiumų, šviesų ir muzikos deriniu bei įdomiais siužeto posūkiais. Scenarijaus autorė ir režisierė T. Kvieskienė siužeto pagrindu paėmė tris kūrinius: Moriso Meterlinko „Žydroji paukštė“, brolių Grimų „Brėmeno miesto muzikantai“ ir Otfrydo Proislerio „Mažasis vandenis“.
Personažus kūrė mėgėjų teatrų „Bičiuliai“, „Vilko pėdsakas“, vaikų ir jaunimo studijos „Nykštukas“ aktoriai.
Vandenis tėtis – Algis Padolskis, mama – Jurgita Levickienė, mažylis – Gertrūda Baublytė, svečiai – A. Girnienė, Goda Baravykaitė, Apolonija Monkevičiūtė, Laumė Ragana Tryliktoji – O. Krikštaponienė, Katinas Verksnys – V. Krikštaponis, Brėmeno miesto muzikantai: šuo – K. Korenejeva, asilas – A. Girnienė, gaidys – Otilija Paslauskaitė, naktis – Ieva Bagdonienė.
Vizualinę spektaklio pusę – scenografiją, projekcijas bei kostiumus – kūrė Silvija Liumparienė, Egidijus Darulis ir N. Stunskaitė. Spektaklio vaizdo operatorius – Virgilijus Kojala, su garsu dirbo Laima Jančiauskaitė, su šviesomis – Alvydas Motiejūnas. Spektaklis techniškai buvo sudėtingesnis nei ankstesniais metais (Vasiliauskaitė-Dančenkovienė Skaistė. Stebuklą scenoje kūrė aktoriai ir technologijos. www.ukzinios.lt; 2023-01-02, https://www.ukzinios.lt/kultura/miestas/26185-stebukla-scenoje-kure-aktoriai-ir-technologijos).
T. Kvieskienė papasakojo, kad spektaklio kūrimas – ilgas procesas, trunkantis apie pusę metų nuo scenarijus rašymo iki jo realizavimo. Galiausiai spektaklis tai atneša džiaugsmą šimtams vaikų.
Taigi šiųmetis spektaklis – naujai sekama Pelenės istorija – vėl dovanoja Kalėdų stebuklą augantiems žiūrovams.
Autorės nuotr.
Prie šio straipsnio panaudotos laikraščių „Ukmergės žinios“, „Gimtoji žemė“, „Ukmergės diena“ publikacijų nuotraukos.
Ukmergės žinios, 2003-01-09, Nr. 3; 2003-12-24, Nr. 149; 2008-02-23, Nr.23
Ukmergės diena, 1997-01-04, Nr. 1; 1997-12-30, Nr. 151
Gimtoji žemė, 1990-01-11, Nr. 5; 1996-01-09, Nr. 3; 2000-01-18, Nr. 7; 2006-12-16, Nr. 139; 2006-12-23, Nr. 142; 2007-12-08, 137; 2009-12-19, Nr. 143; 2011-12-13, Nr. 141; 2012-12-08, Nr. 141
