Agnė Bartkevičiūtė pagal išsilavinimą yra istorikė, tačiau dirba draudimo bendrovėje, o laisvalaikiu bėga maratonus.
Kokia yra pagrindinė jūsų veikla?
Šiuo metu dirbu vienoje draudimo įmonėje pardavimų trenere. Vedu mokymus įmonės darbuotojams. Tenka mokyti megzti kontaktus, bendrauti, aiškintis klientų poreikius. Įsidarbinau visai neseniai. Prieš tai apie pusantrų metų vienoje telekomunikacijų bendrovėje dirbau marketingo srityje. Dar anksčiau buvau žinių valdymo eksperte „Bitės“ bendrovėje. Šis darbas taip pat buvo susijęs su mokymais.
Iki pandemijos visi mokymai vykdavo tik gyvai, bet karantinas išmokė dirbti nuotoliu. Dabar mokymai vyksta ir gyvai, ir nuotoliniu būdu.
Vilniaus universitete esate baigusi istorijos bakalauro studijas. Kodėl specialybė liko nuošaly?
Mano išsilavinimas – be pedagogo kvalifikacijos. Norint dirbti pagal specialybę reikėtų tęsti mokslus iki doktorantūros. Tada šeimoje kažkas turėtų perimti visas finansines atsakomybes, o tokių galimybių nėra. Todėl istorija man dabar daugiau hobis. Labai mėgstu skaityti istorines knygas.
Kaip pradėjote bėgioti?
Iki dešimtos klasės buvau atleista nuo fizinio lavinimo pamokų – turėjau specialiąją grupę dėl širdies ritmo sutrikimo. Reikėdavo tik pasiruošti įskaitoms. Baigiamosiose klasėse man buvo skirta parengiamoji (palengvinta) fizinio lavinimo grupė. Bet jau tada pabėgiodavau – iki miško ar upės ir atgal.
Studijuodama Vilniuje irgi bėgiodavau. O intensyviau pradėjau 2016 metais.
Kada ryžotės pirmosioms varžyboms?
Dirbant „Bitėje“ buvo galimybė dalyvauti Vilniaus maratone pasirinktoje trasoje nemokamai. Taip 2018 metais nubėgau pirmąjį pusmaratonį – 21,1 km.
Labai bijojau. Iki tol tokios distancijos nebuvau įveikusi. Prieš maratoną 20 km pabandžiau nubėgti miške. Bėgau 2 val. ir 10 min. Atrodė – labai ilgai. O maratoną įveikiau per 1 val. ir 59 min. Tai – iki šiol geriausias mano rezultatas. Per pirmąjį bėgimą savęs netausojau – buvo šventė bėgti su minia kartu.
Vilniaus maratonas yra didžiausias bėgimo renginys Lietuvoje. Jis vyksta kasmet rugsėjo pradžioje, o dalyvauja tūkstančiai žmonių.
Kiek iš viso esate nubėgusi maratonų? Kada įveikėte pirmąjį?
Pusmaratonių neskaičiuoju, nes dabar beveik visada sekmadieniais bėgu ilgas distancijas, o maratonų, kurių trasa yra 42,2 km, – keturis.
Pirmąjį maratoną įveikiau 2019 metais. Jame bėgau taip pat per įmonę. Komandoje pradėjo dirbti naujokas, kuris bėga ultra maratonus. Jis ir paskatino. Sakė: „Nubėgai pusę, nubėgsi ir visą.“ Surizikavau. Užsiregistravau dalyvauti, nieko nesitikėdama.
Nubėgau, bet dariau daug klaidų. 30 km bėgau kartu su kolega visai ne savo tempu. Buvo labai karšta, vandens trūko. Po to supanikavau, kad galbūt nebegaliu. Vis tik įveikiau visą distanciją. Bet bėgimo laikas buvo ilgas – 4 val. 39 min. Tada supratau, kad reikės kartoti.
Kada pakartojote?
2021 metais Vilniuje vis dar per įmonę, bet tąsyk – viena. Sekėsi geriau – maratoną nubėgau per 4 val. ir 27 min. Dalyvavau kaip šventėje. Neskubėjau, stojau visose stotelėse vandens. Nebuvo jokios įtampos, tik džiaugsmas.
Po bėgimo hormonai sukyla ir savaitę laiko jautiesi didžiame pakylėjime. Maratonas, kai savęs nespaudi, nelipi per save, o bėgi tausodamas save, teikia daug džiaugsmo. Ta distancija apvainikuoja tavo visų metų įdirbį.
Šie metai ypatingi – juose du maratonai.
Šiemet planavau bėgti tik Dubline. Dalyvavau loterijoje, kad galėčiau bėgti maratone. Pasaulyje ne taip, kaip Lietuvoje, užsiregistravai ir gali bėgti. Tenka dalyvauti loterijoje ir tik tada, kai tave atrenka, gali registruotis.
Prabėgau labai šventiškai. Nors stotelėse trūko tai stiklinių, tai vandens, bėgti buvo tikrai smagu. Kartais net juokas ima, kai nėra stiklinių ir visi bėgikai geria iš tų pačių butelių. Pradžiugina, jei kokioje stotelėje randi nesuvalgytą vaisių.
Ar būna ir užkandžių?
Daigiausia vaisių. Pagrindinis vaisius – bananas, nes turi daug cukraus ir kalio, ko labiausiai reikia bėgikams. Kartais būna džiovintų vaisių.
Kiek kainuoja dalyvavimas maratone?
Dalyvavimas loterijoje, kad galėčiau užsiregistruoti į Dublino maratoną, kainavo 10 Eur. Jeigu nepatenki, 7 Eur grąžina. Dalyvio mokestis – 100 Eur. Vilniuje buvo iki 50 Eur.
Bėgti pusmaratonį kainuoja pigiau. Tačiau kuo arčiau renginys, tuo registracija brangesnė.
Kokiuose bėgimuose dar dalyvaujate?
Pabaisko bėgime Vasario 16-ąją bėgu visada. Taip pat – Sausio 13-osios bėgime Vilniuje nuo Antakalnio iki televizijos bokšto. Dvejus metus spalio pradžioje bėgau „Pink run“ Jonavoje. Surinktos lėšos skiriamos krūties vėžio fondui. Prasminga bėgti dėl kilnaus tikslo. Šiemet bėgimą gimtadienio proga padovanojo draugė. Dalyvavau ir Juozo Songailos 70-mečiui skirtame 7 km bėgime.
Kaip ruošiatės maratonams? Tikriausiai svarbu ne tik treniruotės, bet ir psichologinis pasirengimas?
Artėjant varžyboms svarbu režimas, rekomenduojama kai kurių produktų nevartoti, pavyzdžiui, saldumynų, kavos. Savaitę iki maratono visiškai nevartoju alkoholio, stengiuosi riboti ekrano laiką, daugiau miegu ir valgau. Kaupiu energiją.
Kaip įstengiate užmigti? Dauguma žmonių prieš renginius dėl įtampos negali miegoti.
Padeda arbatos bei atpalaiduojanti veikla. Guluosi 20 val. Nors žinau, kad neužmigsiu, bet jau stengiuosi būti ramiai. Darau tai, kas atpalaiduoja – mezgu, skaitau, dėl nieko nesuku galvos.
Paskutinę parą būna, kad neišsimiegu, nes reikia anksti keltis, maistas nebelenda. Bet iki tol visą savaitę – kūdikio režimas.
O kaip atrodo jūsų treniruočių grafikas?
Ukmergėje bėgikų bendruomenė nemaža. Dauguma dirba su treneriais arba priklauso klubui. Aš neturiu bėgimo trenerio, bėgu intuityviai. Savaitgalį – viena ilga pusantros valandos treniruotė. Kitomis dienomis – trumpesnės. Vieną kartą per savaitę darau tempinę treniruotę, kai skirtingais intervalais bėgama tai lėčiau, tai greičiau. Stengiuosi bėgioti skirtingomis dangomis – asfaltu, miško taku. Jei žinau, kad lis, bus vėjuota, bėgu miške, kur oro sąlygos taip nesijaučia.
Dėl ko gali neįvykti treniruotė?
Oras tikrai nesutrukdo. Juk ir varžybose oro sąlygų negali pasirinkti. Tad treniruodamasi bėgioju ir šąlant iki –16-os laipsnių, ir per lietų. Rimtai susergu labai retai. O esant slogai vis tiek bėgu.
Būna šeiminių aplinkybių, kai negaliu daryti treniruotės.
Seniau, jeigu matydavau, kad treniruotei neturiu visos valandos ir nenubėgsiu 10 km, manydavau, kad neverta ir pradėti. Taip save dažnai nuskriausdavau. Dabar žiūriu lanksčiau. Tarkim, per pietų pertrauką turiu 40 minučių bėgimui ir nusiprausti ir bėgu.
Jeigu žinau, kad po darbo negalėsiu bėgti, keliuosi anksčiau ryte ir bėgu penktą valandą. prieš darbą. Todėl ir neturiu trenerio, nes nenoriu iš savęs išspausti bėgiojimo džiaugsmo.
Ar turite bendraminčių?
Turiu draugę, kuri bėgioja kartu. Bet šiuo metu ji augina vaikelį.
Ukmergės bėgikų bendruomenė yra palaikanti, susitinkame varžybose, kartais susikooperuojame ir važiuojame kartu. Tačiau bėgimas yra daugiau solo dalykas. Treniruojamės kiekvienas savo ritmu. Kartais pasidarome bendras treniruotes.
Ką duoda bėgimas?
Pirmiausia tai – didelis džiaugsmas. Darbe – įtampa, stresas, o bėgimas ištraukia iš tos būsenos. Bėgu, kai noriu pailsėti, išsikrauti. Kai sūnus mato, kad esu suirzusi, sako: „Eik pabėgioti.“ Žino, kad grįšiu geresnės nuotaikos.
Bėgiodama pabūnu gryname ore bet kokiu oru – tai santykis su gamta. Galiu stebėti sezoniškumą, užuodžiu kvapus, matau, kas tuoj pražys, kada koks lapelis pakeis spalvą.
O ką tenka paaukoti dėl bėgimo?
Svarbu susidėlioti prioritetus. Jei sekmadienį planuoju ilgesnį bėgimą, tai reiškia, kad šeštadienio vakarą teks rinktis ramesnį laiko praleidimo būdą, anksčiau atsigulti. Bet negalėčiau sakyti, kad ką nors aukoju.
Ar nenukenčia šeima?
Kiek aš laiko praleidžiu bėgiodama, valandą ar pusantros, kitos moterys tiek pat – prie televizoriaus. Aš televizijos nežiūriu. Televizoriaus net neturime. Tą laiką ir skiriu šeimai.
Kuo dar domitės?
Maudausi šaltame vandenyje. Smagu, kad Ukmergėje yra „ruoniukų“, kurie žiemą ir eketę išsikerta, ir laužą susikuria. Džiaugiuosi, kad turiu bendraminčių. Šaltas vanduo padeda sukoncentruoti mintį, moko nepasimesti stresinėse situacijose. Per varžybas būna ne taip šalta.
Jūsų bėgimas Dubline – kokie įspūdžiai?
Tai – ir šeimos susitikimas. Dubline gyvena mano tėvai, palaikyti atvyko ir sesuo, kuri gyvena Londone. Sesuo palaiko jau antrą kartą, o tėčiui ir sūnui buvo nauja patirtis. Jie varžybas stebėjo pirmą kartą, visą laiką laukė lietuje.
Maratonas vyko spalio 29-ąją. Pagerinau savo rezultatą, nors to visai nesitikėjau. Bėgdama į laikrodį nežiūrėjau. Kai kirtusi finišą sužinojau, kad nubėgau per 4 val. ir 8 min., man tai buvo staigmena. Atrodė, kad Vilniaus maratonui buvau labiau pasiruošusi, o šiame jau turėjau būti pavargusi.
Jei Vilniuje galima rinktis skirtingas bėgimo distancijas, tai Dubline buvo viena distancija – 16 tūkst. dalyvių bėgo visą maratoną.
Nors startai ir buvo išskaidyti, vis tiek vienu metu bėgo minia žmonių. Pirmus 7 km bėgau kaip turgaus dieną halėje. Negalėjau pagauti savo tempo, nes baisu pakišti koją kitam ar pačiai pargriūti. Tik kokiame dešimtame kilometre pradėjau bėgti savo tempu. Matyt, ta pradžia ir leido sukaupti daugiau jėgų.
Žiūrovai labai palaikė. Jei Vilniuje paploja, bėgant pro šalį, tai Dubline jie visoje trasoje prie gyvenamųjų namų, išsinešę savo stalus, siūlė užkandžius, vaikai stovėjo su plakatais. Bėgant atrodo, kad iš tikrųjų esi žvaigždė. Net atėjus atsiimti dalyvio numerio tave salėje pasitinka plojimais savanoriai. Tai paliko didžiulį įspūdį.
Spalis Airijoje lietingas. Nors batai kliuksėjo, rūbai permirko kiaurai, bet buvo kelis kartus ir saulės properšų. Tris kartus teko matyti visą vaivorykštės skliautą. Nors esi peršlapęs ir sušalęs, tai kelia nuotaiką.
Kas jums yra moteriškumas?
Švelnumas, ėjimas su tėkme. Žiūriu į upę ir galvoju, kaip ramiai ji teka ir tuo pačiu, kiek daug joje kliūčių, duobių. Galima agresyviai šiauštis prieš srovę, bet galima ir pasroviui einant turėti stiprybės.
Empatija. Jei vyriška energija yra labiau kovojanti, kurianti per jėgą, tai moteriškumas yra energija, formuojanti, kurianti tėkmėje, neskriaudžianti aplinkos.
Kalbino Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
