Ukmergės meno draugija įgyvendina penkių renginių ciklą „Pažinti miestą: Ukmergė ir miestelėnai“. Jis pradėtas pranešimu apie sentikių paveldą.
Renginių ciklas rengiamas pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą. Idėjos autorė – Jurga Jackevičiūtė, partneris – Vlado Šlaito viešoji biblioteka. Susitikimų ciklas skirtas puoselėti pagarbą paveldui, sukurti sąlygas ukmergiškiams nesudėtingai ir įdomiai pažinti miesto architektūrą.
Jį pradėjo Vilniaus universiteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentas daktaras Grigorijus Potašenko pranešimu „Sentikių paveldas Ukmergėje: cerkvė, ikonos, religinė tradicija“. Paskaitoje aptarta Lietuvos ir Ukmergės sentikių bendruomenės istorija, išlikusios cerkvės architektūra, ikonų palikimas, pristatytos religinės tradicijos.
Pasak pranešėjo, dabar sentikių Ukmergėje likę labai nedaug, bet jų turtingas palikimas svarbus istoriniam ir kultūriniam paveldui. Tačiau tik nedidelė dalis yra registre ar įamžinta. Ukmergėje sentikių palikimas mažai tyrinėtas. Patikino, kad J. Jackevičiūtė viena pirmųjų ėmėsi šios temos sklaidos.
Konfesijų takoskyra
Sentikybė yra Rusijos stačiatikybės atšaka. Sentikiai nepripažino patriarcho Nikono religinių reformų, įvestų XVII a. viduryje Rusijos stačiatikių bažnyčioje, todėl caro valdžios buvo pasmerkti.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad sentikiai Ukmergėje apsigyveno anksčiau nei stačiatikiai, tačiau nelegaliai, nes tuometinėje Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijos imperijoje, sentikybė buvo draudžiama, o jos išpažinėjai – persekiojami.
Nuo stačiatikių sentikiai skiriasi bažnytine struktūra, sakramentais, Šventojo Rašto aiškinimu.
Savo simbolikoje jie naudoja aštuongalį kryžių, žegnojasi dviem pirštais. Pripažįsta tik tris iš septynių sakramentų – krikštą, atgailą ir santuoką.
Yra dvi sentikių atšakos – bepopininkai ir popininkai. Pirmieji neturi dvasininkų, o antrieji turi tripakopę dvasininkų hierarchiją. Bepopininkai vėliau suskilo dar į kelias kryptis.
„XX a. antroje pusėje prasidėjo ryškus sentikių mažėjimas. Iki tol buvo augimas“, – sakė pranešėjas. Tam įtakos turėjo migracija ir asimiliacija.
Dabar Lietuvoje sentikiai yra valstybės pripažinta religinė bendruomenė, turinti 62 parapijas. Pagal parapijų skaičių yra antri, o pagal tikinčiųjų skaičių – treti.
Sentikių bendruomenės Ukmergėje įkūrimo data tiksliai nežinoma. Istoriniuose šaltiniuose ji minima 1826 metais. Yra duomenų, kad Ukmergėje tada gyveno apie 1 000 sentikių. Nors religija buvo draudžiama, melstis jie galėjo organizuotai.
2011 metų surašymo duomenimis, Ukmergėje buvo 344 sentikiai, o per 2021-ųjų surašymą šis skaičius gerokai sumažėjo.
G.Potašenko žiniomis, Ukmergėje stačiatikiai turėjo dvi cerkves – Švč. Trejybės (dabar katalikų bažnyčia miesto centre) ir Šv. Prisikėlimo – kapinėse.
Medinė Švč. Dievo Motinos Globėjos sentikių cerkvė, išlikusi iki šių dienų, yra prie Šventosios upės. Šaltiniuose dar minima sudegusi cerkvė, tačiau jos vieta nežinoma.
Bokštas liudija istoriją
Architektūrinis, ikonografinis paveldas – tai materialūs ženklai, vieni per laiką išlikę, kiti prarasti, treti transformuoti. „Seni sluoksniai nyko, klostėsi nauji“, – kalbėjo G. Potašenko. Vis tik, pasak jo, kiekvieno sluoksnio fragmentai išlieka miesto atmintyje.
1873-iaisiais sentikiai Ukmergėje pasistatė pastatą Paupio gatvėje. Rytinė jo dalis – cerkvė, vakarinė – gyvenamoji. Ši struktūra išliko iki dabar. Pastatas ilgai neturėjo jokių išorinių krikščionybės ženklų, nes caro valdžia juos draudė. 1905-aisiais cerkvė galimai jau turėjo kryžių – viena pirmųjų Lietuvoje. Vilniuje valdžia sentikiams to neleido.
Švč. Dievo Motinos Globėjos sentikių cerkvės išskirtinis bruožas, pasak pranešėjo, – dermė su kraštovaizdžiu. Tiek senuosiuose atvirukuose, tiek dabartinėse fotografijose ši cerkvė yra neatsiejama miesto dalis. Nuo senų laikų tilto, kalno ir cerkvės vaizdas leidžia atpažinti, kad tai – Ukmergė.
Cerkvė, draudžiant tikėjimą, ilgą laiką buvo be varpinės. Varpinės bokštas iškilo 1906-aisiais, kaip pakantumo sentikybei ženklas. Maldos namus Ukmergėje tikintieji papuošė svogūno formos kupolu.
Bokštas dukart griuvo Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu ir dukart atstatytas. Tačiau jo forma pasikeitė. Bokštas atspindi sentikių vargus bei siekį išlikti istorijoje.
Sentikybės aukso amžius, atnešęs pakilimą, pasak pranešėjo, buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Vokiečių okupacijos laikotarpiu cerkvėje buvo arklidės.
Tarpukariu, 1923-iaisiais, priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kuriuo paskelbta, kad sentikybė yra pripažįstama kaip atskira religinė konfesija su savo autonomija ir bažnytine struktūra. Pirmą kartą istorijoje sentikiai pripažinti lygiaverčiais su stačiatikiais, katalikais ir kitų religijų atstovais.
Sentikiai varpinę atstatė. Tarpukario fotografijose kupolas – kvadratinio pagrindo su piramidiniu stogu ir iškeltu kryžiumi. Ši forma simbolizavo sentikių laisvę ir lygybę su kitomis konfesijomis.
Lietuva – viena iš pirmųjų valstybių, pripažinusi sentikybę oficialia religija. Šiemet sukanka šimtas metų nuo konfesijos pripažinimo.
Tačiau per Antrąjį pasaulinį karą bokštas vėl buvo nugriautas. Varpinę tikintieji atstatė iki 1948-ųjų. Vėliau prasidėjo persekiojimas. Du dvasininkai buvo suimti ir ištremti į Sibirą. Daugybė tikinčiųjų – taip pat.
Vertingas palikimas
Cerkvėje esančios dvi iš septynių didžiųjų ikonų yra įtrauktos į kultūros paveldo registrą. Tai – visoje Rytų Europoje žymaus tapytojo Ivano Michailovo darbai – šv. Nikolajaus ir Dievo Motinos užtarėjos ikonos, nutapytos brandžiuoju jo kūrybos laikotarpiu. „Cerkvėje yra ir daugiau vertingų ikonų, kurias reikėtų apsaugoti“, – kalbėjo G. Potašenko.
Ukmergėje yra trejos kapinės, kuriose laidojami sentikiai – Kareivinių gatvėje, senosiose Vaižganto ir Dukstynos kapinėse. Sentikiams svarbi atminties vieta – popo Nikolajaus Vasiljevo kapas. Tai – iškilus XX a. dvasininkas, sovietmečiu siekęs išsaugoti sentikių tradicijas. Teiginys, jog režimai ateina ir išeina, o religija išliks iki istorijos pabaigos, labai erzino valdžią. Sovietmečiu vyko ir prisitaikymas, ir pasipriešinimas komunistų režimui. Nors XX a. antroje pusėje sentikiai neturėjo pogrindžio, kaip katalikai, tačiau pasipriešinimo būta.
N.Vasiljevas 1974-aisiais tapo Ukmergės cerkvės dvasininku ir tarnavo čia 14 metų – iki pat mirties. 1974-aisiais Vilniuje vyko suvažiavimas. N. Vasiljevas buvo jo dalyvis. 1977-aisiais jis parašė atvirą laišką valdžiai, reikalaudamas sentikiams leisti ruošti savo dvasininkus, ugdyti vaikus.
„Ukmergė tapo savotišku reikšmingu centru sentikių bažnyčios istorijoje“, – atkreipė dėmesį pranešėjas. Pasak jo, bendruomenė buvo stipri, joje stiprėjo moterų vaidmuo. Jos tapo religingumo atrama ir sudarė iki 80 proc. tikinčiųjų. Taigi ėmė dominuoti ir tapo bendruomenės pagrindu.
